VLIK'o veikla Lietuvos išlaisvinimo byloje

LTNuo pat vokiečių civilinės valdžios atvykimo į Lietuvą, maždaug 1941 m. liepos 10-15 d., vokiečiai ėmė reikalauti sustabdyti 1941 m. birželio 23 d. atkurtos Lietuvos laikinosios vyriausybės, paskelbusios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, veiklą. Vokiečiai reikalavo paklusti nacistinės Vokietijos vadovybės diktatūrai ir vykdyti jos uždavinius. Laikinoji vyriausybė su tuo sutikti negalėjo. Tarp Lietuvos laikinosios vyriausybės ir vokiečių saugumo bei civilinės vokiečių administracijos prasidėjo politiniai ir valstybiniai nesutarimai. Vokiečiai kaltino Laikinąją vyriausybę, kad ji esanti pernelyg savarankiška, kelianti Lietuvos suvereniteto klausimą, „neefektyviai kontroliuojanti žydų reikalus" ir nesitarianti su vokiečių administracija įvairiais vidaus tvarkos ir Lietuvos interesų atstovavimo klausimais. Pagrindinis Hitlerio Vokietijos tikslas buvo kaip galima greičiau nušalinti Laikinąją vyriausybę bei užgniaužti atkurtosios nepriklausomos Lietuvos suverenitetą, kol Vakarų valstybės jos nepripažino. Vokiečiai to siekė įvairiomis įstatymus ir valstybės suverenitetą laužančiomis priemonėmis, pasinaudodami kai kurių Lietuvos nacionalsocialistų, vykdančių gestapo nurodymus, pagalba. Mūsų diplomatinė tarnyba, kuri tuo metu dar gana plačiai veikė įvairiose pasaulio valstybėse, padarė klaidą, kad nesugebėjo laiku išgauti tų valstybių deklaracijų, pripažįstančių Lietuvos valstybės suvereniteto atkūrimą. Ypač dėl to, kad JAV, Anglija, Kanada ir daugelis Pietų Amerikos valstybių buvo labai palankiai nusiteikusios Lietuvos atžvilgiu. Manau, kad toks Lietuvos valstybės suvereniteto atkūrimo pripažinimas būtų suteikęs Lietuvai visai kitą statusą Jaltos, Potsdamo pasitarimuose [p. 154-155].

ENGermany did not recognize the Provisional Government of Lithuania formed on June 23, 1941, and sought its overthrow. The Germans succeeded in doing so at the end ofJuly 1941 by using pro-Nazi Lithuanians. The underground activities of the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania (VLIK), which was established on November 25, 1943, can be divided into four periods: 1. The period 1943-1944. By means of appeals to the nation VLIK urged Lithuanians not to join SS legions, warned about plans to transport workers to Germany, and condemned collaborators. For protesting against the destruction of the Jews many VLIK activists were put in concentration camps. 2. The period 1945-1955. On March 15, 1945, after withdrawing to the West, members of VLIK drew up the so-called Wurzburg Protocol, according to which Lithuania was to be re-established as a democratic republic and VLIK was to work for the restoration of national sovereignty until a Seimas was democratically elected in Lithuania. There emerged disagreements with the Lithuanian diplomatic corps, which VLIK considered to be extremely passive. Because many Lithuanian refugees emigrated to the United States, VLIK moved its headquarters to New York in 1955. 3. The period 1955-1975. VLIK distributed ELTA press releases informing the world about the occupation of Lithuania, participated in the activities of organizations such as the Captive Nations Assembly, the World Baltic Council, the World Anticommunist League, and others, and concerned itself with maintaining Lithuanian embassies and continuing to urge countries not to recognize the Soviet annexation of Lithuania. 4. The period 1975-1992. After the Helsinki Agreement VLIK redoubled its activity demanding the right of self-determination for occupied Lithuania. CSCE conferences became the center of attention for VLIK. In 1992 VLIK had its final congress in Vilnius.