Stasys Lozoraitis sovietų diplomatų akimis

LTIštirti sovietų požiūrį į tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministrą Stasį Lozoraitį nėra lengva. Nelengva jau vien dėl to, kad Rusijos Federacijos užsienio politikos archyvo bei Naujausios istorijos tyrimo ir saugojimo centro daugelis dokumentų iš laikotarpio po 1934 m. tebėra įslaptinti, mokslininkams neprieinami. 1934 m., kai S. Lozoraitis tapo užsienio reikalų ministru, Rusijos archyvuose yra riba: iki jos daug dokumentų yra išslaptinti, prieinami, o po jos išslaptinta gana nedaug. Todėl kitų Lietuvos užsienio reikalų ministrų - Dovo Zauniaus, Augustino Voldemaro, Mykolo Sleževičiaus ar Juozo Purickio įvaizdį atskleisti daug lengviau negu Stasio Lozoraičio. Vis dėlto ir turimais duomenimis jau galime tyrimą pradėti. Nors sovietai tarpukaryje ir pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę, bet stengėsi jas išlaikyti savo įtakoje. Norėjo, kad jos išliktų nesusitelkusios, nesudariusios karinės sąjungos, nesusietos su Vakarais, kad būtų pasyvios, nepasiruošusios gynybai, nesaugios, lyg uždarytos kokiame nors šaldytuve, iš kurio prireikus galima būtų pasiimti. Todėl sovietai akylai stebėjo, kokie politikai iškyla Baltijos šalyse ir užima atsakingus politinius, diplomatinius ar karinius postus. Lietuvos politikus, diplomatus jie paprastai skirstydavo į tris grupes: prosovietinės orientacijos, vakarietiškos pakraipos ir svyruojančius. S. Lozoraitis iš karto buvo priskirtas prie vakarietiškos orientacijos diplomatų (šalia Petro Klimo, Broniaus Kazio Balučio). Labiau juo susidomėta 1932 m., kai jis iš Vatikano buvo perkeltas į centrą ir rugsėjį paskirtas Politikos departamento direktoriumi. [Iš teksto, p. 83]

ENOn the basis of documents from the Foreign Policy Archive of the Russian Federation as well as the Research and Storage Centerfor Modern History an assertion is made that between the wars the Soviets keenly observed what politicians rose to prominence in the Baltic countries and occupied responsible positions in government, the foreign service, and the army. Tire Soviets strove to keep the Baltic States in their sphere of influence; they wanted them to remain disunited, without a military alliance, and without ties to the West. Soviet diplomats were ambivalent about the Lithuanian Minister of Foreign Affairs Stasys Lozoraitis. On the one hand, they saw that he was a hardworking and gifted diplomat devoted to his profession; thus, working with him was both pleasant and meaningful. On the other hand, the Soviets understood that S. Lozoraitis was a politician oriented not to the Soviet Union, butto the West; thus, he was not useful to them. Like many Lithuanian politicians, S. Lozoraitis was inclined to maintain close ties with the USSR but wanted those ties to be advantageous to Lithuania. He wanted the USSR to help Lithuania regain her capital, Vilnius, and to commit itselfto help Lithuania defend herself against possible new aggression from Poland. S. Lozoraitis strove to resolve the protracted conflict with Poland. On this account the Soviets were furious and even tried to have him removed from office. S. Lozoraitis foresaw the threat of World War II and made strenuous efforts to avert it, but the leaders ofthe great states ignored him. [From the publication]