Latvia's position concerning the Vilnius question in the 1920's and 1930's

LTVilniaus klausimas tarpukariu darė žalingą poveikį ne tik Lietuvos ir Lenkijos santykiams, nesusidarė Baltijos šalių sąjunga - nuo Suomijos iki Lenkijos - kuri galbūt radikaliai būtų įtakojusi vėlesnę įvykių raidą regione. Kadangi Latvija ribojosi ir su Lietuva, ir su Lenkija, tai su abiem palaikė normalius santykius. Ir Lietuva, ir Lenkija konflikte dėl.Vilniaus stengėsi palenkti Latviją į savo pusę. Dar 1919 m. rudenį, kai Lenkija kėlė Baltijos šalių aljanso idėją, Latvijos užsienio reikalų ministras Zigfridas Meierovicas pareiškė, kad Latvija jungsis į aljansą, jeigu jo nare taps ir Lietuva. Tačiau 1919 m. pabaigoje Lietuvos užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras savo drastiškais pareiškimais pastūmėjo Latviją į Lenkijos pusę. Voldemaras pareiškė, kad Daugpilis turįs priklausyti Lietuvai, nes tai esąs raktas į Vilnių, o Latvijos valstybingumas neturįs perspektyvų. Nuo to laiko Latvija užėmė skeptišką poziciją dėl Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai. Tiesa, 1920 m. rugsėjį Lietuvai atgavus Vilnių, Latvija perkėlė iš Kauno savo atstovybę į Vilnių, tačiau Latvijos užsienio reikalų ministerija neslėpė abejonių - ar Lietuva sugebėsianti išlaikyti Vilnių dėl mažo lietuvių skaičiaus tame mieste. Meierovicas Vilnių net prilygino rifui, kurio „Lietuvos laivas turėtų saugotis". 1920 m. spalį, pasinaudojusi Želigovskio žygiu į Lietuvą, Latvija atėmė iš Lietuvos Ilūkstės (Alūkstos) apskrities teritorijas, dėl kurių ginčijosi su Lietuva. Tačiau Latvijoje formavosi suvokimas, kad išnykus Lietuvos valstybei, kiltų pavojus ir Latvijai. 1920 m. Iapkričio 17-21 dienomis, vykstant mūšiams tarp Lietuvos ir Želigovskio kariuomenės, Latvijos Ministrų kabinetas priėmė sprendimą - „Lietuvos egzistencija yra Latvijos saugumo garantija".Meierovico notoje Lenkijos atstovui Rygoje buvo išsireikšta, kad „dėl Vilniaus priklausomybės Latvija neturi intereso ir linki Lenkijai sėkmės, bet jei Želigovskis eis į Kauną, Latvija bus priversta stoti į Lietuvos pusę". Faktiškai Latvija Vilniaus klausimu buvo palankesnė Lenkijai, kadangi suponavo Latvijai de jure pripažinimą ir tam tikras saugumo garantijas. „Mes turime laikytis realios politikos, o ne sentimentų, - buvo rašoma Latvijos spaudoje. - Mūsų įsikišimas būtų naudingas tik Lietuvai, bet ne Latvijai. Ir Lietuva tikriausiai iš to nieko nelaimėtų." Padėčiai stabilizavusis, Latvija Lenkijos valdomame Vilniuje netgi įsteigė savo konsulatą. Tačiau, kita vertus, Latvija stengėsi laikytis pozicijos, kuri neneigtų paties ginčo egzistavimo. Pvz., 1934 m. rugpjūčio mėn. Latvijos vyriausybė neleido groti nacionalinių himnų futbolo mače tarp Rygos ir Vilniaus komandų. Latvijos mėginimai tarpininkauti ginče nebuvo sėkmingi (1935 m. rugsėjo 10 d. Ženevoje, tarpininkaujant Latvijos užsienio reikalų ministrui Vilhelmui Munteriui, įvyko Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų Stasio Lozoraičio ir Juzefo Becko susitikimas). Pasak Latvijos istoriko Aivaro Strangos, Lietuvai Vilniaus klausimas neturėjo racionalaus pobūdžio ir „buvo reikalingas greičiau kaip vidaus politikos priemonė palaikyti Smetonos režimą". Baltijos valstybių pozicija Vilniaus klausimu byloja vienybės ir nacionalinio brandumo stoką.

ENThe problem of conflicting claims to Vilnius and the Vilnius region during the period between World War I and World War II was the main cause of discord between Lithuania and Poland and the reason why these neighboring states did not develop normal relations. Not only did this problem result in poor relations between these states, but it also became one of the primary reasons for the lack of a defense alliance among the Baltic countries (as well as Finland and Poland) which could have radically changed subsequent developments in this region at the end of the 1930's and in 1940. Latvia's position regarding the conflict between Poland and Lithuania differed greatly from that of the other potential members of the Alliance of Baltic States. To a certain extent, this situation could be explained by the fact that Latvia bordered both Lithuania and Poland. Latvia had to develop normal relations with both countries. Doing so was a highly complicated task, given that maintaining good, neighborly relations with both Lithuania and Poland was one of the main objectives of Latvian diplomacy. By 1919 the problem of conflicting claims to Vilnius had become one of the leading issues in relations between Latvia, Lithuania, and Poland as the politicians of both Lithuania and Poland tried to win over Latvia and other countries in the Baltic region to their position in this matter. The Latvians were aware of this situation, and the Vilnius issue, which involved a whole 71 range of secondary sociopolitical factors (territorial conflict with Lithuania, disagreement with Poland regarding Latvia's Polish minority, Poland's extreme foreign-policy ambitions), became at certain times an index of Latvian relations with Poland and Lithuania.