Visuomenės santvarka pirmoje XVI a. pusėje

LTKolonizacija j kairįjį Nemuno kraštą ėjo iš Trakų karvedijos ir iš Žemaičių, ypač iš tų dvarų, kurie buvo dešiniajame Nemuno pakraštyje. Tiedvi sritys viena nuo kitos skyrėsi savo susitvarkymu: Trakų karvedijoje, kaip ir Vilniaus, buvo labai išsivystęs dvarų ūkis, didysis kunigaikštis čia turėjo daugiausia dvarų; Žemaičiuose taip nebuvo, nuo pabaigos XVI a. jie turėjo pri- v'leg'N>kad didysis kunigaikštis jų šalyje nestatys daugiau naujų dvarų ir tik laikys tuos, kurie buvo buvę prie Vytauto. Šitas skirtumas darė tai, kad kitaip tvarkėsi ypač valstiečių gyvenimas Trakų vaivadijoje ir kitaip Žemaičiuose. Tas skirtingas tvarkymasis atsiliepė ir kairėje Nemuno pusėje, besikuriant ir susikūrus naujoms gyvenamoms vietoms: šiauriniame krašte darėsi žemaičių santvarka, o tolyn į pietus iš Trakų karvedijos įėjo dvarų ūkis. Pietų krašte pirmoje pusėje XVI a. buvo įsikūrę šie didžiojo kunigaikščio dvarai: Perstūnis, Beržininkas, Liškiava, Veisiejai, Meteliai, Stabingis, Seivai, Vygriai, Simnas, Nemunaičiai, Alytaus Rūmai (Olitskie Choromy, dabar Bukta), Prienai. Drauge su naujais didžiojo kunigaikščio dovanotuose girių gabaluose dygo ir privatiniai ponų dvarai. Apie kiekvieną dvarą buvo bent keletas didesnių ar mažesnių kaimų, kurių gyventojai dirbo dvarui, mokėjo tam tikrus mokesčius ar bent atlikinėjo tam tikras prievoles. Jie priklausė dvarui, kurio vietininkas ar laikytojas juos valdė. Prie didesnio dvaro galėjo būti dar vienas ar keli dvareliai. Dvaras su savo dvareliais ir kaimais darė atskirą ekonominį, administracinį ir teisminį vienetą, kuriame ūkio vedėjas, viršininkas ir teisėjas buvo vietininkas arba laikytojas, arba seniūnas [p. 33].