Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas konkurencijos teisėje : disertacija

LTDisertacijoje autorius nagrinėja vertikaliųjų susitarimų reglamentavimą EB ir LR konkurencijos teisėje ir nurodo, kad šio reglamentavimo problematika pasireiškia dviem pagrindiniais aspektais: pirma, EB konkurencijos teisėje nėra aiškiai apibrėžta, kokios vertybės turi viršenybę ribojant vertikaliųjų susitarimų sudarymą; antra, EB konkurencijos teisės normų, reglamentuojančių vertikaliuosius susitarimus, taikymo praktika yra nevienoda ir prieštaringa, o atitinkamų Lietuvos konkurencijos teisės normų taikymo praktika nėra susiformavusi. Disertacijoje pateikiama vertikaliųjų susitarimų samprata ir aptariami ekonominiai jų aspektai, lyginami EB ir LR vertikaliųjų susitarimų reglamentavimo modeliai, analizuojama jų reforma, atliekama atskirų vertikaliųjų susitarimų rūšių analizė. Disertacijos pabaigoje autorius daro išvadą, kad Komisijos praktikoje dominavo nepagrįstai griežtas ir formalus vertikaliųjų susitarimų vertinimas, nors, autoriaus įsitikinimu, dauguma šių susitarimų daugiau skatina konkurenciją, nei ją riboja. Autoriaus nuomone, Lietuvos ir EB vertikaliųjų susitarimų reglamentavimo modeliai yra beveik identiški, todėl taikant nacionalines teisės normas būtina atsižvelgti ir į atitinkamas EB teisės normas, jų taikymo ir aiškinimo praktiką. Autorius įsitikinęs, kad vertikaliųjų susitarimų reglamentavimo reformai, kurios pagrindinėmis priežastimis buvo per platus EB sutarties 81(1) str. turinio aiškinimas ir taikymas bei išimčių suteikimo administracinio modelio įtvirtinimas, buvo pasirinktas netinkamas teisinis pagrindas ir ji galėtų sukurti naujų praktinių problemų. [Iš leidinio]

ENIn this dissertation the author examines the regulation of vertical agreements in EC and Lithuanian competition law and indicates that two main aspects of the problems of regulation are manifested: first, that EC competition law does not clearly define which values have priority when concluding vertical agreements and second, that the norms of EC competition law regulating vertical agreements are not uniformly applied and are contradictory, and appropriate practice of application in Lithuanian competition law has not yet been formulated. The dissertation proposes a concept/notion/understanding of vertical agreement and discusses the economic aspects of it, comparing EC and Lithuanian models of vertical agreement regulation, analyses their reform, and analyses different types of vertical agreements. At the end of the dissertation the author forms the conclusion that in practice the Commission prevailed with unfounded strictness and formality in its evaluation of vertical agreements although the author is certain that the majority of these encourage competition more than they limit it. In the author’s opinion, both the Lithuanian and EC models of vertical competition are virtually identical, therefore the application of national legal norms must take into consideration their compatibility with EC norms of law, and their application and explanation in practice. The author believes that the main reasons for regulating vertical agreement reform were that the EC agreement 81(1) was too broadly interpreted and applied, and the implementation of the administrative model provided was chosen on an inappropriate basis and could create a new set of practical problems.