"Gyvenamas pasaulis" fenomenologijoje ir L.Wittgensteino "gyvenimo forma"

LTPagrindinė darbo hipotezė ta, kad iš įvairių konceptualinių perspektyvų aprašomas „gyvenamas pasaulis“ fenomenologijoje ir „gyvenimo forma“ L. Wittgensteino kalbos filosofijoje yra procesualios tokrovės. Būtent nesubstancinė gyvenimo pasaulyje pusė analizuojamų filosofų teorijose įvardijama vizualinėmis, egzistencinėmis ir veiksmo metaforomis. Siekiama išryškinti pasaulio sampratų panašumus ir skirtumus, analizuojant gyvenamo pasaulio temoje išskirtas pagrindines gyvenimo tikrovės kryptis, kurioms atstovauja sąmonės, egzistencinė, kūno, socialinė fenomenologija ir L. Wittgensteino kalbos filosofija. Pagrindiniai darbo teiginiai: fenomenologų aprašomas Lebenswelt ir L. Wittgensteino „gyvenimo forma“ yra procesualios sąmonės, egzistencijos, socialinių santykių, kalbos tikrovės; Lebenswelt procesualumą E. Huserlio fenomenologijoje, kurioje sąmonės veikla aprašyta vizualine terminija, nurodo sąmoningumo ir pasaulio sąryšis; M. Heideggerio fenomenologijoje egzistencinė į pasaulį įmesto žmogaus struktūra išryškinama akcentuojant žmogiškos būties laikinumą ir „Būties“ veiksmažodinę prigimtį; M. Merleau-Ponty filosofijoje žmogaus buvimas pasauliui ir pasaulio buvimas žmogui , kaip abipusė žmogaus ir pasaulio priklausomybė, yra erdviškai ir laikiškai persipinančių gyvojo kūno bei pasaulio „materialumo“ pokalbis ir kt. Skirtingas konceptualines perspektyvas reprezezentuojantys fenomenologai, aprašydami gyvenamą pasaulį, išskiria transcendentinę struktūrą, kuri galioja visai žmonijai. Tuo tarpu L. Wittgensteinas išryškina kultūrinius, religinius, lingvistinius, asmenybinius skirtumus, kurie paneigia universalaus pasaulio galimybę.

ENThe main hypothesis of the work maintains that the “Living world” in the phenomenology and the “life form” in the linguistic philosophy of L. Wittgenstein described from various conceptual perspectives are the processual realities. It is the non-substantial side of living in the world that is named in the theories of the analysed philosophers in visual, existential and action metaphors. The main statements of the work: the Lebenswelt described by phenomenologists, and the “Life form” of L. Wittgenstein are the processual consciousnesses, existences, realities of social relations, language; Lebenswelt processuality in the E. Husserl’s phenomenology, where the activity of conscience is described in visual terms, is indicated by the relationship of consciousness and the world; in the M. Heidegger’s phenomenology, the existential structure of a human thrown into the world is demonstrated by emphasising the transience of human subsistence and a verbal nature of “being”; in the philosophy of M. Merleau-Ponty the being of human for the world, and the being of world for the human, as a mutual dependency of a human and the world, is a conversation of spatially and timely intertwining live body and the “materiality” of the world etc. Phenomenologists representing different conceptual perspectives, while describing the living world, distinguish a transcendental structure valid for the entire humanity. Meanwhile L. Wittgenstein distinguishes the cultural, religious, linguistic, personal differences negating a possibility of universal world.