Filosofinė poetika XX a. filosofijoje : disertacija

LTPoetika, pradedant Aristoteliu, apima ne tik literatūros kūrinio stiliaus visumą, ne tik tam tikro filosofo nuostatą poezijos atžvilgiu, bet ir literatūros bei tikrovės sąveikos problemą. Filosofinei poetikai, skirtingai nei poetikai – mokslui apie stilistines priemones – rūpi tai, kas tekstą veda už jo ribų, kaip juo atsiveria tikrovė ir kaip jis suprantamas. Tai filosofiniai klausimai, kuriuos savaip nagrinėjo egzistencijos filosofija, hermeneutika ir fenomenologija. Todėl iškyla neišvengiamos filosofinės poetikos sąsajos su šiomis disciplinomis. Pagrindinis klausimas, skleidžiamas darbe: kaip filosofinė poetika apima užtekstinius aspektus? Ieškant atsakymo į šį klausimą, o tuo pačiu siekiant apibrėžti filosofinę poetiką, pasitelkiamas jos modelis – metafora. Nagrinėjant metaforą, ieškoma jos užkalbinių kreipčių. Iškeliami metaforos vaizdinis ir juslinis aspektai, kuriais peržengiamas tekstas. Darbe metafora nagrinėjama – dar daugiau – kaip visos kultūros, ne tik kaip filosofinės poetikos, modelis. Atvirumas, nukreiptumas, kūrybingumas – bendri metaforos ir ja modeliuojamos filosofinės poetikos bruožai, kurie skleidžiami, nagrinėjant metaforą kaip kultūros paradigmą. Šie filosofinės poetikos principai, iškilę nagrinėjant hermeneutikos, fenomenologijos, egzistencijos filosofijos tekstus, kartu diktuoja disertacijos tyrimo kelią ir metodus. Tai leidžia pagrįsti ne tiek filosofinės poetikos autonomiją, kiek jos, kaip vienijančio filosofinio požiūrio ir interpretacinės disciplinos, reputaciją. [Iš leidinio]

ENPoetry, beginning with Aristotle, includes not only the aggregate of style of the literature creation, not only the attitude of a certain philosopher towards poetry, but also the problem of interaction between literature and reality. The philosophical poetry, different than the poetry – a science about stylistic tools – is concerned about the issues leading the text outside its boundaries, about how it discloses the reality and how it is understood. These are the philosophical issues that were analyzed in a specific way by the philosophy of existentialism, hermeneutics and phenomenology. The main issue analysed in the work: how does the philosophical poetry encompass the beyond-textual aspects? In search of an answer to this question, and at the same time in the attempt to define the philosophical poetry, its model – metaphor – is invoked. In the analysis of metaphor, the author is searching for its beyond-linguistic appeals. He emphasises the visual and sensual aspects of metaphor, by which the text is overpassed. In the work, the metaphor is analysed – even more – like a model of the entire culture, not only of the philosophical poetry. Openness, divertedness, creativity are the common features of metaphor and of the philosophical poetry being modelled by it, the features which are demonstrated by analysing the metaphor as a paradigm of culture. This enables to substantiate not so much the autonomy of philosophical poetry, but rather its reputation as a uniting philosophical attitude and interpretational subject.