Dialogo problema hermeneutinėje filosofijoje : disertacija

LTRemiantis dialogo filosofijos ir fenomenologijos pateiktomis dialogo analizėmis, plėtojama dialogo problema hermeneutinėje filosofijoje. Problemos sprendimo pagrindu pasirenkama Platono filosofinių dialogų samprata ir fenomenologijos pateikta dialogo analizė. Remiantis E. Husserlio intersubjektyvumo teorija ir M. Theunisseno bei B. Waldenfelso dialogo teorijomis, demonstruojama, kad dialogas nėra tik binarinis aš-tu santykis, kaip tai suprantama dialogo filosofijoje. Jo struktūra atskleidžiama kaip trinarė, kurioje aš ir kitas susikalba bendro pasaulio pagrindu. Pagal M. Heideggerio būties-pasaulyje ir su-būties sampratas ieškoma hermeneutinės interpretavimo situacijos pagrindų. Remiantis autentiškos ir neautentiškos egzistencijos ir su-būties sampratomis, bandoma ieškoti orientyrų dialogo autentiškumui apibrėžti. Vadovaujantis H. G. Gadamerio pasaulio kalbiškumo ir kalbos pasauliškumo sampratomis, interpretatoriaus situacija interpretuojama kaip hermeneutinė dviejų horizontų susitikimo ir „lydymosi“ situacija. Hermeneutinis dialogas interpretuojamas ne tik kaip autoriaus ir interpretatoriaus pokalbis, bet ir kaip komplikuotesnis autoriaus, interpretatoriaus, teksto ir jo kultūrinio horizonto ryšys. Nagrinėjama atvirumo dalykai ir dalykinio supratimo problema platoniškoje filosofinio dialogo situacijoje. Autentiškas dalyvavimas dialoge traktuojamas kaip gebėjimas įvaldyti dialogo meną, kuris yra ne metodas ar technika, bet praktinė išmintis – phronesis. [Iš leidinio]

ENThe problem of the dialogue in hermeneutic philosophy is examined on the basis of the analysis of the dialogue within the dialogue philosophy and phenomenology. The Platonic conception of philosophical dialogues and the phenomenological analysis of the dialogue are chosen as the basis for the solution of the problem. Following E. Husserl’s theory of intersubjectivity and M. Theunissen’s and B. Waldenfels’s theories of the dialogue, it is shown that the dialogue is not just a binary “I-you” relation as it is understood in the philosophy of the dialogue. It is shown to have a trinomial structure, where the Self and the Other communicate on the basis of the common world. Following M.Heidegger’s being-in-the-world and being-with conceptions, the basis for the hermeneutic interpretation is sought. On the basis of the conceptions of authentic and inauthentic existence and being-with, attempts are made to find the criteria for the definition of the authenticity of the dialogue. Following H. G. Gadamer’s the world-of-language and language-of-the-world conceptions, the interpreters situation is interpreted as a hermeneutic situation of the meeting and merging of the two horizons. The hermeneutic dialogue is interpreted not just as a conversation between the author and the interpreter but as a more complex relation between the author, the interpreter, the text and its cultural horizon. The issues of openness and subject understanding in the Platonic situation of the philosophical dialogue are examined. Authentic participation in the dialogue is considered to be the ability to master the art of the dialogue, which is neither a method nor a technique but practical wisdom – phronesis.