Religija ir šiuolaikinis religinis diskursas

LTStraipsnyje analizuojama religinio diskurso kaip metadiskurso prasmė, jo esminės problemos ir sąlygos. Konstatuojant religinio diskurso neišvengiamumą šiuolaikinėje postmodernioje, formaliai sekuliarioje, tačiau latentiškai įvairialypių religinių fenomenų persmelktoje visuomenėje, trumpai aptariama visuomenės santykio su religija raida ir problematika XX a. Straipsnyje teigiama, kad pagrindinė religinio diskurso problematika, besirutuliojanti, viena vertus, tarp mokslo ir religijos (tarp proto ir tikėjimo), kitą vertus, tarp skirtingų kultūrų, ir turinti didesnę ar mažesnę įtaką visoms gyvenimo sferoms, koncentruojasi kalbos fenomenologijoje: istorija patvirtina faktais, kad Dievo veikimas yra neatsiejamas nuo kalbėjimo apie Dievą, arba, tiksliau, yra tapatus jam. Ši įžvalga naujai pagrindžia religinio diskurso reikšmę, iškeldama ir naujus religinio diskurso uždavinius, kurie atsispindi dviejuose XX a. religinį diskursą lemiančiuose faktoriuose: 1) postmodernistinis bet kokio šiuolaikinio kalbėjimo kontekstas, dėl pliuralistinės visuomenės situacijos išskleidžiantis tradicines visų (tame tarpe ir religinių) sąvokų reikšmes į vienareikšmiai neredukuojamus ženklus, 2) kalbos filosofijos atskleistas kalbos naudojimo (žaidimo) iracionalus daugiaprasmiškumas, neleidžiantis nei įminti, nei paneigti, nei kontroliuoti religinės tiesos poveikio galimybių. Religinis diskursas negali pakeisti religijos ir su ja kylančių problemų, bet gali padėti įminti pseudoproblemas ir atsisakyti beprasmių klausimų, tuo iš esmės kurdamas prielaidas sėkmingesniam religiniam metadiskursui. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Religija; Religinis diskursas; Religion; Religion discourse.

ENThe article analyses the meaning of a religious discourse as a metadiscourse, its essential problems and conditions. In stating the inevitability of a religious discourse in a modern postmodernist, formally secular society, which is permeated with various religious phenomena though, the development of the relationship between society and religion and problems in the 20th century are discussed in brief. It is stated in the article that the main problem of a religious discourse, which on the one hand is developing between science and religion (between the mind and belief), and on the other hand, between different cultures, and has a greater or smaller impact on all walks of life, is concentrated in phenomenology of the language: history confirms by facts that God’s action is inseparable from talking about God, or, to be more exact, is identical to it. This insight substantiates the importance of a religious discourse anew, raising new tasks of a religious discourse, which are reflected in two factors determining a religious discourse in the 20th century: 1) a postmodernist context of any modern speaking, which develops traditional meanings of all conceptions (including those of religion) into the signs, which are not reduced unambiguously 2) irrational polysemy of the use of the language revealed by philosophy of the language, which precludes one from guessing, denying or controlling possibilities of the effect of the religious truth. A religious discourse cannot replace religion and problems arising from it, but it can help guess pseudoproblems and refuse meaningless questions, thereby creating preconditions for a more successful religious metadiscourse.