Antropoceno vaizdinija ir klimato kaitos problemos Indijos mąstytojų akimis

LTŠiandieninės aktualioms žmonijos poveikio Žemės gyvybės procesams ir klimato kaitos problemoms tirti pasitelkiama antropoceno sąvoka, apibrėžianti naują žmonijos ir pasaulio raidos etapą. Per pastarąjį dešimtmetį sąvoka įsitvirtino humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Ji tapo konceptualiu įrankiu naujiems istorijos, ekonomikos, politikos, filosofijos, antropologijos, estetikos ir meno apmąstymams. Vieną stipriausių poveikių antropoceno koncepcija padarė filosofijai ir socialinėms teorijoms, kuriose antropocenas vertinamas ne kaip chronostratigrafijos problema, o kaip esminė kategorija, kuri reikalauja permąstyti konceptualius žinių, etikos, politikos, estetikos ir visuomenės pagrindus. Straipsnyje analizuojamas šiuolaikinių Indijos mąstytojų Dipesho Chakrabarty ir Amitavo Ghosho požiūris į antropoceną ir globalią klimato kaitą, literatūriniai vaizdiniai ir idėjos. Straipsnyje aiškinamasi, kodėl iš Indijos kilę mąstytojai – istorikas D. Chakrabarty ir rašytojas bei kultūros antropologas A. Ghoshas atkreipė ypatingą dėmesį antropoceną ir į klimato kaitos bei jos sukeltų padarinių problemas. Azijoje antropocenas nėra suvokiamas kaip radikalus lūžis dėl politinių, socialinių ir ekonominių Indijos istorinės raidos aplinkybių: buvimo kolonija, o vėliau – pokolonijine periferija. Šį suvokimą lemia kultūrinės ypatybės – induizmo bei budizmo religinių tradicijų suformuotas jautrumas gamtinei aplinkai bei ekologinėms riboms.Ghosho kūryba parodo aplinkos, literatūros ir kultūros studijų sąveikos su kitomis teorinio tyrimo sritimis galimybę. Gamtinės aplinkos ir klimato kaitos vaizdinija jo romanuose ir estetikoje įgauna ypatingą prasmę. Gamta – tai ne inertiškų objektų, ne pasyvios, nesuvo- kiančios ir neveikiančios materijos pasaulis, kurį suvokia ir stebi žmogus. Gamtinė aplinkapilna gyvybės, grėsminga, nenuspėjama, jausminga, temperamentinga ir kelianti pagarbą. Romanuose iškylanti gamtinės aplinkos istorija – tai ypatingos jėgos istorija, kuri tampa kolektyvines ir individualias, politines ir socialines regiono istorijas kuriančiu veiksniu. Raktažodžiai: antropocenas, Dipesh Chakrabarty, Amitav Ghosh, literatūros estetika, klimato kaita, Sundarbanai.

ENThe concept of Anthropocene defines a new stage in the development of humanity and the world. It is used to study contemporary issues of the humanity’s impact on the processes of Earth’s life and climate change. Over the past decade, the concept has become established in the humanities and social sciences. It has become a conceptual tool for new reflections on history, economics, politics, philosophy, anthropology, aesthetics and art. One of the strongest effects of the Anthropocene concept has been on philosophy and social theories, where it is seen not as a problem of chronostratigraphy, but as a fundamental category that requires a rethinking of the conceptual foundations of knowledge, ethics, politics, aesthetics and society. The article deals with the approach, literary images and ideas of contemporary Indian thinkers as historian Dipesh Chakrabarty and writer and cultural anthropologist Amitav Ghosh towards the Anthropocene and global climate change. The article explains why these thinkers originating from India paid special attention to the Anthropocene, to the issues of climate change, and its consequences. In Asia, the Anthropocene is not perceived as a radical turning point due to the political, social and economic circumstances of India’s historical development: being a colony and then a post-colonial periphery. This perception is determined by cultural characteristics – the sensitivity to the natural environment and ecological limits formed by the religious traditions of Hinduism and Buddhism. Ghosh’s work demonstrates the possibility of interaction between environmental, literary and cultural studies with other fields of theoretical inquiry.The imagery of natural environment and climate change acquires a special meaning in his novels and aesthetics. Nature is not a world of inert objects, not passive, unperceiving and inactive matter, which is perceived and observed by human. The nature is full of life, threatening, unpredictable, sensual, temperamental and awe-inspiring. The history of the natural environment that emerges in the novels is the story of a special force. It becomes a factor in the creation of collective and individual, political and social histories of the region. Keywords: Anthropocene, Dipesh Chakrabarty, Amitav Ghosh, literary aesthetics, climate change, Sundarbans.