Sugrįžus
LTKupetą metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, bet neišmokome vertinti praeities, ypač pokario metų ir iškilių mūsų meno kūrėjų. Literatūros tyrėjas ir kritikas Vytautas Kubilius Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 1991 metais išleisto dokumentų rinkinio „Rašytojas pokario metais“ įžangos straipsnyje „Rašytojas stalinizmo gniaužtuose“ rašo, koks turėtų būti pokario tyrėjų uždavinys. „Suvedant XX a. lietuvių literatūros balansą, pokario metai bus įrašyti kaip pats juodžiausias laikotarpis. Tai, matyt, galutinė išvada, ir tik kruvina stalinizmo restauracija galėtų ją atmesti. Tačiau literatūros istorikams lieka sunki problema: kaip šį tamsiausią laikotarpį objektyviai nušviesti ir įvertinti. Nesame nuo jo galutinai atsiplėšę. Vis dar įnirtingai ginčijamės su pokario metų geležine letena, desperatiškai rauname iš savęs baimės ir paklusnumo refleksą, bandome įveikti savyje prisitaikymo prie konjunktūros instinktą, kuris kelerius dešimtmečius reguliavo mūsų elgseną ir mąstyseną. Svaidydami kategoriškus nuosprendžius pokariui, trokštame pasijusti laisvi [p. 291-292].
ENIn this article, the author attempts to exonerate one of Lithuania’s most talented poet Salomėja Nėris who wrote excellent poems but actively collaborated with the Bolshevik occupiers. Many of the older generation Lithuanian writers still live with the guilt that the totalitarian regime tried to impose on them over decades. They try to atone for this guilt, why they survived, what compromises they made, by condemning the historical epoch, but not themselves. These condemnations are full of moral pathos, emotional tension, sometimes even self-aggrandisement: this is how righteous and principled we are, while post-war writers are the most self-righteous and depraved. There are those who suggest that Nėris should be tried even after her death for the poems she wrote in 1940, for going with others to Moscow to sell Lithuania. The task of historians is not to write sentences, but to reveal the tragedy of the writers in those times and the tragedy of the whole national literature. It was not only the victims of the Stalinist regime who were aware of the Red army’s entry into Lithuania in the summer of 1940 as an occupation, but also the people of the Left Front, who believed in socialism and got to see the horrors it brought, and were even forced to justify them.
