Iš lietuvių švietimo istorijos

LTKalbant apie lietuvių švietimo istoriją dabartinės Lenkijos šiaurės rytų pakraštyje, tiksliau – dabartinėse Seinų ir Suvalkų apskrityse, reikia kartu užsiminti apie šio krašto valstybinę priklausomybę. Pravartu bent apytikriai nubrėžti XVI a. lietuvių gyvenamojo ploto ribas. Kur jis XVI–XVII a. siekė pietuose, sunku nustatyti. Žinoma tik, kad lietuvių etninis plotas ypač XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje sparčiai siaurėjo. Dar šio šimtmečio pradžioje Vižainio parapijos kaimuose: Stankūnuose, Eišeriškėse, Kreivėnuose, Pašešupėje ir kt., gyveno apie 1200 lietuvių. Šiandien čia lietuviškai kalba tik keli, o prie lietuvių tautybės prisipažino vos vienas žmogus. Lietuvių kalbos vartojimo riba (kartu ir lietuvių tautybės) nuo vakarų į rytus eina šiais kaimais: Budziskas, Sožalkos, Šaltėnai, Šlynakiemis, Smalėnai, Ramoniškė, Seinai, Berznykas. Tai maždaug 40 km pasienio ruožas, nuo sienos nenutolęs daugiau nei 12–15 km [p. 6].

ENThe path of the Lithuanian language to schools and education was long and difficult. Lithuanians did not create their own independent nation state until after World War I. The Grand Duchy of Lithuania was linked to Poland by unions and the Polish language was in the ascendant in public life there. The first schools were organised in parishes, with Polish as the preferred language. The aim of this article is to discuss where and when Lithuanian language education began in the ethnic Lithuanian lands that emerged after World War I outside the borders of the Lithuanian state, namely in the Vilnius region and in Seinija. During World War II, Vilnius and part of its region returned to Lithuania, while the Seinai region remained in Poland. In the interwar period, Poland applied the same rules to the organisation of Lithuanian schools in Vilnius and Seinai. They were repressive. After World War II, Poland proclaimed itself as a onenation state within its new borders. It was only after 1950 that the national minorities living in Poland (including Lithuanians) started their cultural educational work, which has been carried out more or less successfully until now.