Nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams subjektas : disertacija

LTLietuvos perėjimas prie vieningo atsakomybės už tarnybines nusikalstamas veikas reglamentavimo yra dėsningas ir teisingas, nes užtikrina konstitucinį lygybės principą, leidžia neatsilikti nuo pareigūno sampratos plėtros tarptautinėje teisėje, taip pat atitinka regioninę baudžiamosios teisės raidos tendenciją. Pagal galiojančią BK 230 str. 1 d. redakciją, valdžios atstovo funkcijos ar administraciniai įgaliojimai turi būti nustatomi visais atvejais. Sąvoka „administraciniai įgaliojimai“ BK 230 str. 1 ir 3 dalių prasme turi būti suprantami ne tik kaip administraciniai įgaliojimai (tarnybiškai) pavaldiems asmenims, bet ir kaip administraciniai įgaliojimai nepavaldiems asmenims bei kitokie su viešojo administravimo veikla susiję įgaliojimai. BK 230 str. 3 d. nepagrįstai suabsoliutintas reikalavimas dėl „darbo“ užkerta kelią pripažinti valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusą daugeliui asmenų, kurie turi reikšmingus įgaliojimus valdyti juridinį asmenį ar jam atstovauti. Paslauga gali būti pripažinta viešąja paslauga BK 230 str. 3 d. prasme tik nustačius, kad ši paslauga numatyta įstatyme, jos teikimą prižiūri, kontroliuoja ir kitaip administruoja viešojo administravimo subjektai, taip pat įvertinus šios paslaugos gavėjus ir paslaugos pobūdį. Tiesioginiais, rečiau netiesioginiais viešosios paslaugos gavėjais turi būti gyventojai, o kai kurias atvejais, atsižvelgiant į paslaugos pobūdį ir reikšmę, viešosios paslaugos gavėja yra visuomenė kaip tokia. Viešoji paslauga gali būti teikiama siekiant pelno. [Iš leidinio]

ENLithuania’s movement towards the unified regulation of responsibility for malfeasance is natural and justified because it ensures the constitutional principle of equality, corresponds to the development of the concept of the official in international law, and conforms to the regional trends in the development of criminal law. According to the effective edition of part 1 of Article 230 of the Criminal Code, the functions or the “administrative authority” of an official must be determined in all cases. Within the scope of parts 1 and 3 of Article 230 of the Criminal Code, the concept of administrative authority must be understood not as authority towards (officially) subordinate persons but as administrative authority towards insubordinate persons and other authority related to public administration. Part 3 of Article 230 of the Criminal Code contains an unreasonably unqualified requirement regarding “employment” and thereby prevents the recognition that many persons who are not considered to be public servants have significant authority to control or represent legal persons. Within the scope of part 3 of Article 230 of the Criminal Code, a service may be considered to be a public service only if this service is established by law and its provision is supervised, controlled and otherwise administered by the subjects of public administration, as well as with regard to the nature of this service and its recipients. The residents must be direct and, less often, indirect recipients of a public service; in some cases, depending on the type and the significance of service, the recipient of a public service is the society as such. Public service may be provided for profit.