Lietuvių ir lenkų tapatumų bendrybės: istorinės paralelės, sankirtos ir vizijos

LTŠiais nacionalumo atgimimo laikais, įvertinus globalizacijos ir eurointegracijos padarinius, iššūkius ir pavojus, yra akivaizdu, kad naujausios tendencijos, tautiniai prioritetai, vertybių pasirinkimai bei demografinė situacija verčia keistis ir kalbėti apie kultūrinius bei socialinius kataklizmus tapatybinio su(si)naikinimo fone. Ieškojimų ir praradimų pasaulyje svarbu visada atrasti tinkamas jausenas ne tik formuojant savo tapatybę, bet ir siekiant sprendimų tarpkultūrinio sąstingio aklavietėse. Bendrystės požiūriu paraleliniuose pasauliuose susikirtimai neįmanomi. Paralelėms apibūdinti dažniausiai pasitelkiamas geometrinis „lygiagrečių“ terminas (gr. parallēlos). Lygiagretės, eidamos horizonto link, linijos, kuri tolsta nuo mūsų tolygiai, kaip mes prie jos artėjame, optiškai kertasi. Kaip ir mūsų, lietuvių ir lenkų, – šimtmečius gyvenusių šalia ir kartu – kultūros, istorija, paveldas, tradicijos, realybė. Tiesa, mes galime ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, aiškintis, kas kaltas ir kas ne, kodėl šie santykiai dabar tokie įtempti, skęsdami politinėse peripetijose, užuot siekę bendro taikaus sambūvio. Tapatumų konfliktai priskirtini provokatyvios inercijos sferai. „priešo susikūrimas“ (Umberto Eco provokacija), kaip ir priešo paieškos, nesvarbu, kokiame – praeities, dabarties ar ateities laike, lemia tapatybių konfrontaciją. Konfrontuodami su kitais, mes konfrontuojame ir su savimi, nes suteikdami sankirtoms neigiamas konotacijas atsiduriame savo pačių sukurtuose spąstuose, taip pateisindami išankstinius nusistatymus, kuriame vertybines kolizijas, skaidančias vientisą pasaulio vaizdą į priešpriešas, antinomijas bei atskirtis. Kas jungia vienas tautas ir skiria kitas? Kur riba tarp mūsų ir kitų? Ar pasaulis nesikeičia ir mes stovime vietoje, užuot siekę mus vienijančių ir telkiančių dalykų?.