Kazlų Rūdos dainuojamoji tautosaka
LTSkelbiamos dainos yra užrašytos Kazlÿ Rūdõs valsčiuje. Jos atrinktos iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno bei iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvo (toliau – MFA). 1938 m. Lietuvių tautosakos rankraštyno (toliau – LTR) darbuotojai iš Valentino Bacevičiaus gavo Kazlų Rūdõs apylinkėse užrašytos tautosakos pluoštą1, kuriame buvo 2 dainų tekstai. Tais pačiais metais tautosaką rinko ir tautosakininkas Jonas Balys. Guliõniškės kaime jis sutiko 103 m. Oną Žebrauskienę (gimė 1835 m. Slavíkų k., Šakių apskr., ištekėjusi gyveno Skria÷džių k., nuo 1906 m. – Gulioniškės k.), kuri jam tada padainavo 41 įvairių žanrų (darbo, meilės, vestuvinių ir kt.) dainą. J. Balys sudarė šios moters dainų rinkinėlį2 ir perdavė jį į minėtą rankraštyną. Vėliau šios pateikėjos dainas į plokšteles įrašė Zenonas Slaviūnas, iššifravo instituto darbuotojai: Jadvyga Čiurlionytė, Zofija Puteikienė ir kt. Dalis O. Žebrauskienės dainų publikuotos „Lietuvių liaudies dainyno“ tomuose, viena daina pasirodė leidinyje „Suvalkijos dainos ir muzika“ 3 ir kt. Nors ši pateikėja garbingo amžiaus, jos dainos stebina išplėtotu siužetu, minties dėstymo nuoseklumu, deminutyvų (bernelis, mergelė/ mergužėlė, žargelė, staklelės, laukelis, rugeliai ir kt.), epitetų (aglelė siūbuonėlė, mamelė verkuonėlė ir kt.) gausa. [Iš teksto, p. 1364]
