Žemaičių Naumiesčio apylinkių kaimo architektūra

LTStraipsnyje nagrinėjama Žemaičių Naumiesčio apylinkių (buv. valsčiaus) kaimo architektūra susiformavusi iki Antrojo pasaulinio karo: gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, statybos būdas, jo pokyčiai. Sodybų architektūra atspindi dviejų etnografinių regionų, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos, skirtingų laikotarpių statybos tradicijas ir kaimyninių kraštų įtakas. Žemaičių Naumiestis ilgą laiką buvo artimoje kaimynystėje su Prūsija, vėliau Vokietija, kas neišvengiamai darė įtaką ir statyboms. Trobesių architektūra priskirtina Žemaitijos regionui, bet buvusiuose pasienio kaimuose daugiau Mažosios Lietuvos bruožų. Tradicinė šio krašto statyba neatlaikė išbandymų ir dabar ją galima dėlioti tik iš mažų istorijos šukių ar po laukus išsibarsčiusių sodybų fragmentų. Išlikę tik nežymūs seniausios apgyvendinimo sistemos pėdsakai. Šiuo metu vyrauja laisvo ir perimetrinio užstatymo vienkiemiai, daugumos struktūra suirusi ir pakitusi. Nagrinėjamai teritorijai būdingi kelių tipų gyvenamieji namai: seniausi butai ir trobos, kiek vėlesnės stubos ir naujausi tarpukaryje statyti kompaktiško plano būstai. Iš ūkinių pastatų daugiausia išlikę klėčių, kiek mažiau tvartų, daržinių, visiškai sunaikinti kluonai su jaujomis. Ūkinių pastatų architektūroje vyrauja naujesnės statybos tradicijos: karkasinės konstrukcijos, molio sienos su plytų angokraščiais, stačiakampių tūrių pastatai su paaukštintomis paaukštintomis pastogėmis, dvišlaičiai stogai. Mažiausiai pakito, labiausiai vietos savitumą išsaugojo klėčių architektūra. Likę pavieniai vertingesni objektai nesudaro pilno šio krašto sodybų vaizdo, tačiau juose sukaupta ir įkūnyta įvairialypė kartų patirtis yra neišsenkamas savasties pažinimo ir autentiškos kūrybos šaltinis. Reikšminiai žodžiai: vietos architektūra, trobesiai, statybos būdas, išlikimas.

ENThe article examines the rural architecture of the Samogitian Naumiestis area formed before the Second World War: residential and farm buildings, construction methods, their change. Rural architecture reflects the building traditions of two ethnographic regions, Samogitia and Lithuania Minor, different periods and the influence of neighboring cultures. For a long time this area was close to Prussia, later Germany, which inevitably affected construction as well. The architecture of the dwelling mostly reflects the Samogitian region, but close to the former border there are more features of Lithuania Minor. The construction traditions of this region did not withstand the Soviet changes and can now be recognized only from historical sources or small fragments of farms scattered in the fields. Only insignificant traces of the oldest accommodation system have survived. At present, free and perimeter layouts of buildings prevail, the structure of most farms has been destroyed and changed. The area is characterized by several types of dwellings: the oldest butas and troba, the somewhat later stuba, the newest compact housing. Of the outbuildings, mostly granaries, a little less stables and bams survived, completely destroyed threshing bams. The constructions of outbuildings are dominated by newer building traditions: frame constructions, clay walls with brick openings, simple rectangular buildings with raised gabled roofs. The granary architecture has changed the least, it most has preserved the local authenticity. The remaining single valuable objects do not form the whole picture of the farmsteads of this region, but accumulated and embodied diverse experience of generations is an inexhaustible source of knowledge and potentiality for authentic creation. Keywords: local architecture, buildings, construction method, survival.