Paskutinysis žiemgalių sukilimas

LTŽiemgala, būdama Rygos pašonėje, visą XIII a. sėkmingai priešinosi Livonijai. Livonijos ordinui pavyko Žiemgalą pajungti du kartus, bet žiemgaliai greitai išsivaduodavo. Pirmas pajungimas truko 9 metus (1250-1259 m.). Antrą kartą Žiemgala kapituliavo 1272 m. kovo 5 d. ir buvo pavergta iki lietuvių pergalės prie Aizkrauklės. Tada lietuviai skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę. Žuvo magistras Ernestas Rasburgas, danų talkininkų vadas Eilartas ir 71 ordino riteris. Tai buvo vienas didžiausių XIII a. lietuvių laimėjimų. Jis sustabdė Livonijos ordiną, po Daugpilio pastatymo pradėjusį puldinėti Lietuvą, ir leido išsivaduoti žiemgaliams, kurie jau Aizkrauklės mūšyje pasitraukė iš Livonijos kariuomenės. Paskutiniam žiemgalių laisvės karui vadovavo Nameisis. Jo veiksmai leidžia jį be išlygų vadinti kunigaikščiu. Žiemgaliai šiuo metu laikėsi itin atkakliai, organizuotai. Juos rėmė lietuviai, ypač žemaičiai. [Iš straipsnio, p. 31 ]

ENThe Semigallians remained independent till 1250. The first conquest did not last long: in 1258 they became free. In 1272 Livonia conquered them for the second time. In 1279 the Semigallians took advantage of the Livonian Order’s defeat to the Lithuanians at the battle of Aizkraukle and became free again. The last period of the Semigallians’ independence is notable because of the good organisation and distinct orientation with respect to Lithuania. The Duke of Semigallia Nameisis recognized the supremacy of the Lithuanian Grand Duke, and the nobility of Semigallia joined the ranks of the Lithuanian feudal elite. During the first two thirds of the ninth decade of the 13th century the Semigallians repulsed successfully Livonia’s attacks. However, the young state of Lithuania was not yet able to support Semigallia firmly. The Grand Duke’s forces did not show themselves there, and Samogitia’s help was insufficient. Livonians built the Jelgava castle, and it determined the course of military operations. At the very end of the ninth decade the Semigallian castles Tervete and Rakte fell, and only the Sidabre castle remained. Some of Semigallians moved to Lithuania, others remained in Sidabre and recognized Livonia’s power. It happened in 1290. [From the publication]