Poįstatymis: Kretietis Kleinijas, Atėnietis Svetimšalis, Lakedaimonietis Megilas

LTPlatono veikalų korpusui priklausantis "Poįstatymis", arba "Epinomidas" (gr. Epinomis), pažodžiui reiškia tai, kas eina po "Įstatymų" (gr. Nomoi), nepabaigto Platono kūrinio, kaip šį papildantis bei atbaigiantis priedas, prierašas, sekmuo. Daugumos šiuolaikinių tyrėjų požiūriu, labai mažai tikėtina, nors ir nėra visiškai neįmanoma, kad tai autentiškas Platono tekstas. Kaip labiausiai tikėtinas "Poįstatymio" autorius neretai nurodomas Filipas iš Opunto – Platono "Įstatymų" redaktorius, kuris, beje, galėjo remtis paties Platono paliktais juodraščiais ar bendriausio pobūdžio apmatais. Kad ir kaip būtų, šis tekstas gerai atspindi paties Platono, kuriam yra tradiciškai priskiriamas, mąstymą. Jame atrandame daug įdomių sąsajų ne tik su "Įstatymais", bet – galbūt net dar daugiau – su itin svarbiu Platono dialogu "Timajas". Kaip ir "Timajuje", "Poįstatymyje" filosofiškai svarstoma apie visą fizinę Visatą, kaip visumą, atskleidžiant matematikos ir ypač astronomijos svarbą pasaulio tvarkos – ir pasaulio, kaip tvarkingo, – suvokimui. Viena vertus, šiame tekste išryškinami esminiai filosofijos ir „meistrysčių“ (tekhnai), taigi, sakytume, filosofijos ir įprastų techninių mokslų skirtumai. Kita vertus, šiek tiek kitoje plotmėje – parodant filosofinio svarstymo ir matematinio skaičiavimo, įvardijamų tais pačiais graikiškais žodžiais logos, logismos, ryšį – filosofijos ir gamtos mokslų giminystė ir vėl atrandama bei pagrindžiama.Tikrasis, supratimą teikiantis žinojimas (epistēmē), kaip ir tikroji išmintis (sophia), teksto autoriaus nėra laikomi prieinamais „meistrystėmis“ vadinamoms techninėms disciplinoms, kurios neretai – net ir mūsų laikais – ir suvokiamos kaip tikrasis mokslas: tikrasis žinojimas ir tikroji išmintis laikomi prieinamais tik tiems, kurie, iš esmės atitikdami filosofams taikomus kriterijus (nors šiame tekste jie ir nėra tiesiogiai vadinami filosofais), sykiu puikiai išmano visa, kas susiję su skaičiumi ir juo išreiškiama kosmo tvarka bei dėsniais. Šiame kūrinyje, kaip jokiame kitame Platono tekstų korpusui priklausančiame veikale, išskyrus "Timają", atskleidžiama filosofiškai apmąstytos astronomijos reikšmė pasaulėžiūrai, taip pat pamatinė filosofijos ir astronomijos giminystė, graikų mąstytojų reflektuota dar nuo Talio Miletiečio laikų. Kaip parodo "Poįstatymio" autorius, filosofas, regėdamas kosmą, sakytume, asas tronomo akimis, pajėgia įžvelgti ir tai, ko neįstengia pamatyti pats astronomas, nors jie abu pasaulį regi kaip vieningą visumą: kaip ir astronomas, pradėdamas nuo to, kas regima, filosofas eina toliau už paprastą praktinės astronomijos praktikuotoją ir anapus regimo dangaus – kaip galutinį ir tobuliausią teorinės žiūros objektą – išvysta neregimąją kosmo tvarką bei grožį. Pats kosmas, pats dangus, kaip teigiama šiame kūrinyje, moko žmogų skaičiaus, dėsnio, tvarkos, harmonijos, grožio, saiko ir nuosaikumo, be kurių nėra įmanomi nei teorinis mąstymas, nei praktinis gyvenimas. "Poįstatymio" idėjos buvo labai svarbios Senajai Akademijai, stoikams, padarė didelę įtaką vėlyvosios Antikos ir ankstyvųjų Viduramžių (taip pat ir nekrikščioniškajai) filosofijai.Dialoge dalyvauja tie patys trys veikėjai, kaip ir Platono "Įstatymuose" – veikiausiai pačiam Platonui atstovaujantis Atėnietis Svetimšalis, Kretietis Kleinijas ir Lakedaimonietis (Spartietis) Megilas. Graikiškasis "Poįstatymio" teksto originalas yra gerokai apgadintas, tekste esama lakūnų, verčiant tekstą tenka remtis skirtingais įvairiuose nuorašuose pateikiamais skaitymais (variae lectiones). Kai kurių teksto vietų mintis, net ir atsižvelgus į skirtingus skaitymus bei emendacijas, vis tiek netampa iki galo aiški. Įmanomi ir alternatyvūs kai kurių teksto vietų vertimai. Šiame vertime, kaip ir vertimuose į kitas kalbas, atsispindi tam tikri, neretai rizikingi, vertėjo pasirinkimai, kurie aptarti komentaruose. Poįstatymis iš senosios graikų kalbos verstas daugiausia remiantis Johno Burneto leidimu (Platonis opera, recognovit brevique adnotatione critica instruxit Ioannes Burnet, Tomus V, Pars II, Oxonii: E typographeo Clarendoniano, 1907), taip pat atsižvelgiant ir į kitus leidimus. [Iš teksto, p. 146-147]