Peizažas lietuvių autorinės dokumentikos kine: konstravimas, reikšmė, kaita

LTApžvelgęs trisdešimt savo kūrybinės veiklos metų, galiu pasakyti, kad nors toks laiko tarpas pasaulio istorijos kontekste yra gana trumpas, bet mūsų kartos išgyventas trisdešimtmetis savo intensyvumu galėtų prilygti bent keliems šimtmečiams. Politiniai, moraliniai, etiniai ir estetiniai lūžiai ėjo vienas po kito pašėlusiu greičiu. Lietuvos autorinis dokumentinis kinas, lyg audrų mėtomas laivas, turėjo išsilaikyti, išlaikyti ištikimybę tiesai ir išsaugoti savo identitetą. Analizuodamas skirtingų laikotarpių lietuvišką dokumentinį autorinį kiną galiu teigti, kad būtent peizažas buvo ta erdvė, kurią saugojo, dokumentavo ir per kurią kalbėjo sovietinio laikotarpio Lietuvos dokumentinio kino kūrėjai, neturėdami galimybės tiesiai, be melo, pirmu planu kreiptis į savo žiūrovą. Globalus šiuolaikinis pasaulis atnešė naujų iššūkių. Kultūrinio, tautinio unifikavimosi tendencijos vėl verčia atsigręžti į peizažą, kaip kinematografinę erdvę, kurioje skleidžiasi unikali istorinė tautinė atmintis. Tyrimo aktualumas ir naujumas: Bandant įvardyti lietuviško kino specifiką tiek rimtuose kinotyros darbuose, tiek ir ironiškame socialinių tinklų kontekste labai dažnai pasitelkiamas rūke paskendusio peizažo su vienišu ąžuolu įvaizdis. Peizažinis kadras neabejotinai yra tapęs lietuviško kino ženklu, bet darbų, kuriuose būtų pabandyta dekonstruoti šitą įvaizdį, suprasti jo tapimo ženklu genealogiją ir per tai suvokti lietuvių autorinės dokumentikos specifiką, labai trūksta. Būtinybę išryškinti peizažo vaidmenį kūrybinėje dokumentikoje pajutau susidūręs su neretai pasitaikančiu dokumentikos praktikų požiūriu, kad peizažas dokumentiniame kine yra antrinis, tarnaujantis fonu pasakojamai istorijai.Iki šiol daugelis režisierių mano, kad peizažą atsineša pats personažas ir bet kokia kūrybinė intervencija, konstruojant peizažą ar jį pajungiant filmo dramaturgijai, prieštarauja dokumentinio kino prigimčiai. Kino istorikai ir teoretikai dažnai žvelgia į dokumentinį kiną iš kultūros istorijos, estetinių tyrimų perspektyvos, vengdami žengti į jiems mažiau pažįstamą praktinę vaizdo atsiradimo filmavimo metu teritoriją. Reikia tik apgailestauti, kad „auksinė“ Baltijos dokumentalistų karta (H. Šablevičius, R. Verba, R. Šilinis, V. Starošas, A. Sootas, M. Soosaaras, U. Braunas, A. Freimanis, I. Seleckis) nepaliko rašytinių darbų, įgalinančių mus suvokti dabar jau klasika tapusių filmų atsiradimo, formavimosi specifiką, jų estetiką ir filosofiją, žvelgiant iš kino kūrėjo perspektyvos. Tyrimo objektas: Peizažas lietuvių autorinėje dokumentikoje. Ginamasis teiginys: Peizažas lietuvių poetinės dokumentikos kine praplėtė tradiciškai jam priskiriamą veiksmo fono funkciją ir tapo svarbiu, prasmę nešančiu kino dramaturgijos elementu [Iš Įvado].

ENAfter reviewing the past thirty years of my creative work, I can claim that, while from the global historical perspective it is only a short length of time, the intensity of the past three decades experienced by my generation could easily be equated to a few centuries. A succession of political, moral, ethical and aesthetic breakthroughs rapidly followed one another, and like a ship in stormy seas, Lithuanian auteur documentary filmmaking had to survive, stay faithful to the truth and maintain its identity. A historical analysis of Lithuanian auteur documentary demonstrates that the landscape was guarded, documented and used as a space of expression by the filmmakers of the Soviet period of Lithuanian documentary, who were not able to address their viewer in a straightforward and truthful way. Meanwhile, the contemporary globalised world brought new challenges with it; the tendencies of cultural and national unification compel us to yet again look at the landscape as a cinematographic space that carries a unique historical and national memory within. The relevance and originality of the research. In an attempt to define the characteristics of Lithuanian cinema, both the academic film scholarship as well as the ironic social media posts often invoke the image of a lonely oak tree standing in a misty landscape. The cinematic landscape shot is undoubtedly the mark of Lithuanian film tradition, however, there is a lack of research that attempts to deconstruct this image, understanding its genealogy and thus revealing the characteristics of Lithuanian auteur documentary.A recurring view expressed by documentary practitioners, that the landscape in the documentary film is secondary and only serves as a background to the story, shows a need to rethink the role of landscape in the creative documentary. Many film directors continue to believe that the landscape is created by the character and any creative intervention that focuses on constructing the landscape or linking it to the dramaturgy of the film somehow contradicts the nature of documentary film. Film historians and scholars often view the documentary film from the perspective of cultural history or aesthetic theory, avoiding the less familiar, practical territory of cinematic framing and filming itself. It is regretful that a “golden” generation of Baltic documentary artists (Henrikas Šablevičius, Robertas Verba, Rimtautas Šilinis, Viktoras Starošas, Andres Sööt, Mark Soosaar, Uldis Braunas, Aivaras Freimanis and Ivars Seleckis) did not leave a written record, enabling us to understand their classic films, their development, aesthetics and philosophy, as seen from the filmmaker’s perspective. Research object. The landscape in Lithuanian auteur documentary filmmaking. Research question. The Lithuanian documentary filmmakers and scholars have an insufficient understanding of the landscape and its significance when creating the film’s dramaturgical structure and meaning. This research paper argues that the landscape, as it appears in Lithuanian poetic documentary film, acquired a wider function: it moved away from its traditional understanding as the action’s background and became an important and meaningful element of cinematic dramaturgy.