Lietuvių literatūros kanono horizontai ir peripetijos
LTKolektyvinės monografijos "Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės" pasirodymas 2022 m. yra svarbus kokybinis žingsnis lietuvių literatūros moksle, reiškiantis mūsų kultūrinės savimonės brendimą, kai bandoma susisteminti, įvertinti, apžvelgti ryškiausių autorių ir svarbiausių kūrinių sąrašą. Meninių tekstų ir kritinių studijų kaupimo etapą papildo jų intelektinė refleksija. Tai tam tikras kūrybinės sąmonės savižinos, savivokos etapas. Monografijoje kanono kaip galutinio iškiliausių knygų sąrašo nerasime. Čia tiriamas lietuvių literatūros kanonizavimo procesas, kuris istoriškai kinta ir priklauso nuo daugelio veiksnių, o meninės kūrinių vertės kriterijus tarp jų nėra pats svarbiausias. Mūsų literatūrinis kanonas nuo pat XIX a. buvo formuojamas remiantis ne estetinės vertės principais, bet edukaciniais, didaktiniais, politiniais ar ideologiniais kriterijais. Svarbiausias literatūros kūrinių sąrašas, ypač toks, koks būdavo teikiamas mokykloms, turėjo stiprinti vienokias ar kitokias ideologines pažiūras, atstovauti vienokioms ar kitokioms politinėms jėgoms, tikslingai formuoti jaunosios kartos idėjinį sąmoningumą. Kadangi politinis ir idėjinis gyvenimas istoriškai kinta, literatūros kūrinių kanonas niekuomet neatsiranda kaip patogus, visuomeniniam vartojimui paruoštas ir užbaigtas knygų ir autorių sąrašas. Todėl, manyčiau, monografijos pavadinime užkoduota esminė veikalo idėja – knyga skirta ne konkrečiam kanonui apibrėžti, bet apmąstyti dinamišką jo formavimosi procesą – jo dirbtuves (pasitelkta Vytauto Kavolio sąvoka), taigi jo gamybą, jo tapsmą, kuris yra reliatyvus ir nesibaigiantis. Tai irgi kultūrinės savižinos žingsnis, nesvarbu, kad nepateikiantis galutinio rezultato.Kanonas yra vertinimo instrumentas: iš semitų kalbų ir graikų vartosenos kilęs kanono (nendrinės lazdelės) terminas, panašiai kaip ir prancūziškas metras, reiškia idealų matą, tarsi metafizinę prieigą, kuria matuojami empirinės realybės reiškiniai. Kanonas kaip idealas nurodo judėjimo kryptį, tačiau pats lieka tik orientyras – tai lyg koks vertybinis horizontas, todėl idealus kanonas neegzistuoja, yra tik jo idėja. Kaip teigia monografijos sudarytoja Viktorija Šeina, kanonas yra tai, ką vadiname masteliu arba skale; perkeltine prasme – taisyklė, idealas, modelis, norma. Taigi monografijoje randame ne kanoną kaip sąrašą, bet kanoną formuojančių veiksnių tyrimus. Tai intriguoja, nes žadamas ypatingas nuotykis – galimybė palyginti mūsų subjektyvius literatūros vertinimus su instituciškai suformuotais, taigi autoritetingais autorių ir kūrinių sąrašais [p. 99-100].
