[Juozas Žilevičius ir jo epocha. Danutė Petrauskaitė] : recenzija

LTNauja profesorės dr. Danutės Petrauskaitės monografija „Juozas Žilevičius ir jo epocha“ yra reikšmingas mūsų kultūrinio gyvenimo įvykis. Ją 2023 m. pabaigoje išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla. Monografija skirta Matui Šavirai, autorės proseneliui, Žilevičiaus amžininkui ir Rusijos imperijos karinio orkestro muzikantui. Didelės apimties knyga gausiai iliustruota istorinėmis, daugeliu atvejų pirmą kartą skelbiamomis nuotraukomis (iš viso – apie 300). Leidinys dar plačiau atveria duris į ilgus dešimtmečius ribotą, ignoruotą ir sovietmečiu net draustą lietuvių tautos istorijos pusę – tą kultūrinės raidos dalį, kuri natūraliai susiformavo ir netrikdomai vystėsi už Atlanto, kuri rėmėsi ir pratęsė tarpukario nepriklausomos Lietuvos dvasią. Kai pasirodė profesorės knyga apie išeivijos muzikinę kultūrą, atrodė, kad vargu ar dar įmanoma parengti analogiškos apimties ir kultūrinio svorio darbą. Pasirodo, įmanoma, nes išeivijos muzikinė veikla yra tokia turtinga ir įvairi, kad vienoje knygoje, kad ir kokia didelė ji būtų, nepavyksta visko sudėti. Žilevičiaus vardas iki šiol Lietuvos muzikos istorijoje nėra per daug žinomas ir, tiesą sakant, nelabai vertinamas. Sovietmečiu ignoruotas dėl pasitraukimo į Vakarus, po 1990 m. jis liko tyrėjų nuošalėje, nes nebuvo nei ryškus muzikos atlikėjas, nei labai modernus kompozitorius. Kažkaip net primiršta, kad Žilevičius yra pirmosios lietuviškos simfonijos autorius, pirmasis muzikos teorijos profesorius (profesoriaus vardą 1919 m. jam suteikė Vitebsko konservatorija; Lietuvos konservatorija buvo įsteigta tik 1933 m., bet Žilevičius čia nebuvo pakviestas dėstyti – tikriausiai dar nebuvo užmirštos jo kaip Lietuvos muzikos inspektoriaus kritinės pastabos apie Juozo Naujalio muzikos mokyklą, kurios pagrindu ir susiformavo konservatorija). [Iš teksto, p. 182]