Ar pavyks įminti registro Vox humana paslaptis? : recenzija

LT2022-ųjų pabaigoje šveicarų leidykloje „Springer“ (Springer International Publishing AG, tęstinė serija Numanities – Arts and Humanities in Progress) dienos šviesą išvydo dr. Girėno Povilionio ir jo kolegų, istorinio Sicilijos vargonų paveldo tyrėjo dr. Diego Cannizzaro ir prof. dr. Rimos Povilionienės, parengta knyga anglų kalba „[Registro] Vox Humana meistrystė. Kilmė, sankirtos ir įtaka Lietuvos vargondirbystei“. Be abejo, tai – paraiška tarptautinei besidominčių vargonais auditorijai, siekiant, kad būtų aktualizuotas lietuviškasis vargonų landšaftas, jo saitai su Europos vargondirbystės tradicijomis, tačiau kartu – ir nemenkas išbandymas Lietuvos skaitytojams, galbūt dar nespėjusiems įvaldyti svetimų kalbų. Monografijos tema gana specifinė: jos centre atsiduria vienintelis vargonų registras subtiliu istoriškai susiklosčiusiu vardu „Žmogaus balsas“ – Vox humana. Liežuvėlinių balsų atkūrimas restauruojamuose vargonuose – itin jautri, nemažai diskusijų Lietuvoje ir už jos ribų kelianti paveldosaugos sritis. Būdami išskirtiniai savo garsinėmis savybėmis, šios rūšies registrai visuomet sudaro nemažą dažno instrumento spalvinės paletės dalį, o jų konstravimas, juolab – rekonstravimas, išsaugant tinkamas vamzdžių proporcijas, nuo kurių priklauso skambesio kokybė, tampa vargondirbio meistrystės antspaudu. [Iš teksto, p. 179]