LTPlėtodami ir taikydami Roberto A. Kanno (1906–1981) socialinių restauracijų teoriją, mes tikriname hipotezę, kad demografinis tęstinumas buvo būtina įvykdomų pokomunistinių socialinių restauracijų sąlyga. Demografinis tęstinumas reiškia pakankamą pradinės ir restauruotos sistemų populiacijų persidengimą, t. y. pakankamą išgyvenusiųjų pradinės sistemos amžininkų santykinį skaičių restauruotos sistemos populiacijoje. Skiriame du socialinių restauracijų tipus: individualių atvejų ir tipo restauracijas. Individualių atvejų restauracijose pradinė ir restauruota sistemos yra tapačios. Tipo restauracijose pradinė ir restauruota sistemos yra skirtingi to paties tipo individualūs atvejai. Individualių atvejų socialinėse restauracijose pradinės ir restauruotos sistemų tapatumas yra konstruojamas įvairiomis restauruotoje sistemoje vykdomomis praktikomis. Pokomunistinėse restauracijose svarbiausia šio tipo praktika yra nuosavybės teisių atkūrimas. Tad mūsų hipotezė implikuoja, kad be pakankamo demografinio tęstinumo nuosavybės teisių atkūrimas yra neįvykdomas. Visose restauracijoje (pvz., architektūros paminklų ar meno kūrinių) individualaus atvejo restauracija neįmanoma be pradinės sistemos likučių.Socialinėse restauracijose tie likučiai yra išgyvenę pradinės sistemos populiacijos atstovai. Santykinę išgyvenusiųjų iš tarpukario nepriklausomybės laikų gyventojų dalį Baltijos šalių populiacijose apie 1990 m. (restauracijos pradžios metu) laikome minimalaus demografinio tęstinumo slenksčiu, nes šiuolaikinių ir tarpukario Baltijos valstybių tapatumas įtvirtintas tarptautinėje bei jų pačių valstybių konstitucinėje teisėje, o nuosavybės teisės jose buvo nuosekliai atkurtos. Turimi duomenys patvirtina hipotezę, nes nė vienoje pokomunistinėje šalyje su mažesniu už baltiškąjį demografiniu tęstinumu nuosavybės teisių atkūrimas bei kitos pradinės (ikikomunistinės) ir restauruotos (pokomunistinės) sistemų tapatumo konstravimo praktikos nebuvo vykdomos. Raktažodžiai: pokomunistinė transformacija, socialinės restauracijos, nuosavybės teisių restitucija, demografinis tęstinumas, Baltijos šalys, Robertas A. Kannas (1906–1981).
ENWe test the hypothesis that demographic continuity was a necessary condition of performable token post-communist social restorations. Demographic continuity means sufficient overlapping between populations of original and restored systems. Token social restoration refers to restorations where original and restored systems are identical. It is opposed to type restoration where original and restored systems are numerically different instances of the same type. The identity of original and restored systems in token restorations is achieved by performing various practices in the restored system to establish institutional continuity with the original system. The restitution of property rights is the most important of them in the post-communist restorations. So our hypothesis claims that these practices cannot be performed without sufficient demographic continuity. We abstract the demographic continuity thresholds by measuring shares of survivors from the precommunist times in the population of Baltic countries by 1990. Our data confirm the hypothesis as in none of post-communist countries with demographic continuity below these thresholds there was property rights restitution. Keywords: post-communist transformation, social restorations, property rights restitution, demographic continuity, Baltic countries, Robert A. Kann (1906–1981).