Kauno Šv. Jurgio Konvento vienuolynas ir Šv. Jurgio bažnyčia

LTMažesniųjų Brolių Ordino Kauno Šv. Jurgio Konvento vienuolynas ir Šv. Jurgio bažnyčia yra Kauno senamiesčio 3 kvartale, Papilio g. 9, kuris XV a. buvo suformuotas senamiesčio V dalyje, prie Nemuno ir Neries upių santakos. 2018 m. liepos–gruodžio mėnesiais buvo atlikti detalūs archeologiniai tyrimai prie Šv. Jurgio bažnyčios Š fasado, vienuolyno R, P ir V sienos ir dirbtuvių pastato, ištirtas 737 m2 plotas. Žemės kasimo ir statybos darbus vykdė MB "Virmalda". Kaune bernardinai įsikūrė 1468 m., tada buvo pastatyta ir pirmoji medinė vienuolyno bažnyčia. Kauno maršalka ir Gardino kaštelionas S. Sandzivojevičius 1471 m. užrašė vienuoliams savo nuosavą namą ir prie jo esantį sodą. Sklypą nuo miesto teritorijos skyrė gatvelė, kuri vedė nuo pilies gynybinio griovio iki Nemuno. Prie bažnyčios Š sienos ir presbiterijos susiklostė ar buvo supiltas oksiduoto žvyro, smulkių griuvenų sluoksnis. jis daugelyje vietų yra vientisas, kai kur į jį įsiterpia įvairaus storio smulkių griuvenų, kalkių skiedinio trupinių sluoksneliai. galbūt užfiksuotas žvyro sluoksnis susidarė kasant Kauno pilies P gynybinį griovį, iškastas žemes paskleidžiant aplinkinėje teritorijoje. Jame rasti keli XVI–XVIII a. datuojamų plokštinių, žaliai glazūruotų koklių fragmentai. Buitinę keramiką sudaro XVI–XVII a. redukcinėje ir oksidacinėje aplinkoje degtų indų pakraštėlių, dugnų, keptuvės šukės. Prie importinės keramikos priskirtinas baltos molio masės taurės dugno fragmentas. Stiklo dirbiniai-butelio kaklelis, stiklinės taurės dugnas ir langų stiklo šukės. Perkasoje rasta įvairių tipų profilinių plytų, skirtų durų ir langų aprėminimui, cokolio profiliavimui. Reti radiniai-rombo, trikampio ir kvadratinės grindų plytelės, aptaškytos mėlyna glazūra. [...] [p. 223, 235].

ENDuring the 2018 investigation of the buildings of the Church and Convent of St. George in Kaunas (Papilio st. 9), 12 various-sized trenches were excavated (a total of 737 m2). Cultural layers up to 1.6 m thick had formed near the convent complex’s E façade. Isolated human bones, probably discarded from the crypts of the Church of St. George, were found at the bottom of the cultural layers. Two trenches (a total of 68 m2) were excavated near the convent complex’s S and W façades. 45–70 cm wide foundation extensions, which were created from the 3–4 rows of bricks above a base of various-sized fieldstones, were found at the very top of the ground’s surface at these locations. At the foundation extension, a mixed layer of grey soil, rubble, sand, and gravel was recorded to a depth of 60 cm and should be dated to the 19th–20th centuries. At the SW corner of the S building of the convent complex, the remains of the foundations of the E and W walls of a 16th century building were discovered. Five trenches (a total of 83 m2) were excavated at the workshop’s walls. A 17th century courtyard’s fieldstone paving and a 40 cm thick cultural layer containing fragments of 17th-century stove tiles and household ceramics were found at a depth of 55–60 cm near the workshop’s E wall. At the other locations, only 19th–20th century fill layers were discovered. In Trench 8, which was excavated by the workshop’s W wall, a rectangular, two-chamber, 20th century septic tank, 5.16-5.28 m long, 2.94–3.06 m wide, was unearthed. The chambers were covered with a cylindrical vault. 295 m2 were excavated at the N wall and presbytery of the Church of St. George. A uniform layer of oxidised gravel and minute rubble had formed down to a planned excavation depth of 1 m at the church’s N wall and presbytery.Isolated human bones, which had probably been discarded from the crypts of the Church of St. George, were found in the excavated area. An ossarium, in which, according to the anthropological investigation, the remains of at least 241 individuals had been reburied, was discovered at the corner of the presbytery and the church’s walls. An extension of the foundation of the church’s N wall was discovered at a depth of 0.95–1 m from the present-day surface of the ground, while the extension of the presbytery’s foundation was even with the present-day surface of the ground. At several locations near the church’s walls, the remains of 17th–20th century structures connected with later reconstructions and repairs of the church were found near the church’s walls. The archaeological finds consisted of fragments of 16th–19th century household pottery, structural ceramics, and stove tiles.