Vaikų aukų teisinės ir socialinės apsaugos struktūrinių trūkumų šalinimo galimybės Lietuvoje
LTNėra panacėjos kaip išvengti ir kaip apsaugoti žmogų, patyrusį prievartą, kad būtų išvengta ne tik jos pasikartojimo, bet ir su ja susijusių padarinių. Netinkamai organizuota pagalba, ypač vaikams aukoms gali ne tik nesustabdyti prievartos, bet dar labiau ją paskatinti, turėti neigiamų padarinių visam žmogaus gyvenimui. Mokslinėje literatūroje netinkamai organizuota juridinė ir socialinė apsauga vadinama antrine prievarta , eviktimizacija, institucine ir sistemos prievarta. Šio straipsnio tikslas – įvardyti egzistuojančią sistemos prievartos prieš vaikus aukas problemą Lietuvoje, nurodyti teisinės ir socialinės apsaugos struktūrinius trūkumus ir jų šalinimo galimybes. Darbas paremtas 2001 m. Antrame pusmetyje Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Villmorus“ atlikta vaiko teisių apsaugos ekspertų apklausa, teisinių ir nacionalinių dokumentų bei literatūros analize. Vaiko teisių apsaugos ekpertas – specialistas, dirbantis praktinį darbą su prievartą patyrusiu vaiku. Iš viso buvo apklausti 198 ekspertai, atstovavę teismo, prokuratūros, policijos, vaiko teisių apsaugos ir psichologinėms tarnyboms, teismo medicinos institutui visose Lietuvos apskrityse. Straipsnį sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje nagrinėjama sistemos prievarta, kuri įvardijama kaip teisinės ir socialinės vaiko aukos apsaugos disfunkcija. Antrojoje dalyje analizuojama vaiko aukos apsaugos struktūriniai trukdžiai. Straipsnio pabaigoje pateikiama išvadinė diskusija, kurioje persipina teoretikų ir vaiko teisių apsaugos ekspertų nuomonės. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vaikas-auka; Sistemos prievarta; Socialinė ir teisinė apsauga; Child-victim; System abuse; Social protection; Legal protection.
ENThere is no panacea for avoiding violence or protecting the victims of violence not only from its recurrence but also the related after-effects. An improperly organised support, especially for child victims, may not only fail to stop violence but also exacerbate it and result in life-long negative consequences. In the academic literature, an unduly organised legal and social protection is referred to as the secondary violence, re-victimisation, and institutional or systemic violence. This article aims to describe the existing problem of systemic violence against children in Lithuania and identify the structural flaws in the legal and social protection, as well as discuss the possibilities of their elimination. The study is based on the survey of children’s rights experts performed by public opinion research centre Villmorus in 2001, as well as the analysis of legal and national documents and literature. The children’s rights experts are specialists working with children who experienced violence. 198 experts from all around Lithuania were surveyed, representing the courts, the prosecutor’s office, the police, children’s rights protection and psychological services, as well as the Institute of Forensics. The article consists of two main parts. The first part examines systemic violence, which is understood as a dysfunction in the legal and social protection of child victims. The second part analyses the structural impediments in the protection of child victims. The article concludes with a discussion, which integrates the opinions of theoreticians and children’s rights experts.
