On the realist and anti-realist interpretations of Vaiśeṣika: from contemporary scholarship to Ancient Indian and premodern East Asian sources

LTŠios disertacijos tema – Indijos filosofijos mokyklos vaiśeṣikos filosofija, reikšmingiausiai paliudyta originaliuose vaiśeṣikos tekstiniuose šaltiniuose sanskrito ir kinų kalbomis. Vaiśeṣika pradėta tyrinėti Vakaruose nuo devyniolikto amžiaus pirmosios pusės. Nuo tuomet įvairiais Vakarų filosofijos terminais bandyta apibūdinti vaiśeṣikos filosofijos ypatingumą. Vaiśeṣikos apibūdinimų įvairovė šiuolaikiniuose tyrinėjimuose sukelia vaiśeṣikos filosofijos interpretavimo problemą. Šiai problemai spręsti, disertacijoje siūloma vaiśeṣikos filosofiją išskleisti dviejų mąstymo gijų modeliu: ontologiniu realizmu apimančiu padārthų teoriją bei idealistiniu anti-realizmu, grindžiančiu išsilaisvinimo (mokṣa) teoriją. Pastaroji tezė grindžiama trimis argumentais. Pirma, indiški vaiśeṣikos šaltiniai pristato padārthų teoriją kaip atitinkančią ontologinį realizmą, o išsilaisvinimo teoriją kaip derančią su idealistinio anti-realizmo pozicija. Antra, Rytų Azijos budistiniai šaltiniai minintys vaiśeṣikos filosofiją yra išsiskiriantys nuo indiškų, ir leidžia tvirtinti unikalią Rytų Azijos vaiśeṣikos interpretacijos tradiciją. Trečia, Rytų Azijos vaiśeṣikos interpretacijos tradicija pirmoji identifikavo abi mąstymo gijas vaiśeṣikos filosofijoje, atmesdami realistinę ir pritardami anti-realistinei.

ENThis dissertation is about a system of Indian philosophy, Vaiśeṣika, as reflected in both the earliest Indian and the slightly posterior, but seriously uninvestigated, East Asian sources about Vaiśeṣika. Vaiśeṣika has been analyzed via Western philosophical terms since the nineteenth century, and scholars have put forward various classifications to explain Vaiśeṣika’s philosophical stance. This presents a problem or controversy among scholars regarding the interpretation of Vaiśeṣika’s philosophical stance. This dissertation responds to this problem by arguing that there exist two strands of thought in Vaiśeṣika: ontological realism related to the theory of padārthas and idealist anti-realism related to the goal of liberation. To prove this, I put forward three arguments. First, Indian Vaiśeṣika sources present the theory of padārthas in a way that can be classified as ontological realism, but the theory of liberation in accord with idealist anti-realism. My second argument is historical, namely, that East Asian textual materials discussing or referring to Vaiśeṣika constitute a unique East Asian interpretative tradition for Vaiśeṣika. The third and final point is that East Asian Buddhists (the originators of this East Asian interpretative tradition for Vaiśeṣika) were the first to identify realist and anti-realist strands of thought in Vaiśeṣika, dismissing the former and accepting the latter. This proves that there was indeed a unique historical interpretation of Vaiśeṣika, and it also supports this dissertation’s broader thesis about Vaiśeṣika containing two strands of thought.