Józefo Piłsudskio veiksnys Lietuvos ir Rusijos (SSRS) diplomatiniuose santykiuose (1920-1926)

LTStraipsnyje kritiškai analizuojamas (antilenkiškas) Lietuvos ir bolševikinės Rusijos bendradarbiavimas 1920-1926 m., kai pokario Europos geopolitinis žemėlapis tik formavosi, o Maskvos santykiai su Kaunu jau vystėsi labai dinamiškai ir prieštaringai. Būdingas bruožas yra tai, kad glaudus abiejų šalių bendradarbiavimas atsirado ne dėl bendrų politinių ar ideologinių vertybių, o tik dėl tiesioginių interesų ir geopolitikos. Lietuvai reikėjo Rusijos (SSRS) kaip neliečiamos geopolitinės bazės ir strateginės partnerės kovojant su prarastos sostinės grųžinimu ir istorinės J. Pilsudskio propaguojamos Lenkijos ir Lietuvos sąjungos idėjos įgyvendinimu. Kita vertus, Maskva, bijodama J. Pilsudskio rytinės politikos, Lietuvą laikė strateginiu poligonu, leidžiančiu patogiai neutralizuoti Maršalo planus ir užkirsti kelią Lenkijos siekiams stabilizuoti ir tarptautinei tvarkai palaikyti. Taigi J. Pilsudskis prieš savo valią tapo geopolitinio suartėjimo tarp Lietuvos ir Rusijos katalizatoriumi.Ši situacija reiškė, kad aptariamuoju laikotarpiu (nuo Maskvos taikos sutarties iki Gegužės perversmo ir Lietuvos bei Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties) sovietinė diplomatija praktiškai tapo neatsiejamu Kauno palydovu ir nuolatiniu Lietuvos tarptautinės politikos dalyviu. Nuolat dalyvavo diskusijose apie Vilnių ar Hymanso projektus, taip pat inkorporuojant Klaipėdos kraštą į Lietuvą ir užmezgant ryšius su Antantės šalimis - Prancūzija ir Didžiąja Britanija. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos geopolitinis bendradarbiavimas buvo toks pažengęs, kad XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos politinis ir diplomatinis elitas svarstė karinį aljansą su SSRS ir siekė sudaryti susitarimą, kuris įpareigotų Rusiją suteikti „saugumo garantijas“ Lietuvai „galimos agresijos“ atveju. Reikšminiai žodžiai: Jozefas Pilsudskis, Lietuva, Rusija (SSRS), Vilniaus problema, Paulis Hymansas, Klaipėdos klausimas, Lietuvos ir sovietų santykiai, slaptoji diplomatija, antilenkų mobilizacija. [Iš leidinio]

ENThe article critically analyzes Pilsudski’s (anti-Polish) diplomatic cooperation of Lithuania and Bolshevik Russia in 1920-1926, when the geopolitical map of postwar Europe was just forming and Moscow’s relations with Kaunas were already developing in a very dynamic and controversial manner. A characteristic feature is that the close cooperation between the two countries did not result from shared values in politics or ideology, but only from short-term interest and geopolitics. Lithuania needed Russia (USSR) as an inviolable geopolitical base and strategic partner in the fight to regain the lost capital and with the historic idea of the Polish-Lithuanian union, forced by Pilsudski. In turn, Moscow, fearing Pilsudski’s eastern policy, saw Lithuania as a strategic training ground, giving the opportunity to conveniently counteract the Marshal’s plans and blocking Polish aspirations for stability and international order. In this way, Jozef Pilsudski became a catalyst for geopolitical rapprochement on the Lithuania-Russia axis largely, and against his will. The situation resulted in the fact that in the discussed period (from the Moscow peace treaty to the May revolution and the Lithuanian-Soviet non-aggression pact), Soviet diplomacy became practically an inseparable satellite of Kaunas and a permanent participant in Lithuanian international policy.It was constantly present during discussions about Vilnius or on Hymans’ projects, when joining the Klaipėda Country to Lithuania and when establishing relations with the Entente countries - France and Great Britain. Lithuanian-Soviet geopolitical cooperation was so advanced that in the 1830s Lithuanian political and diplomatic elites considered a military alliance with the USSR and sought to conclude an agreement that would oblige Russia to provide a “security guarantee” for Lithuania in the event of “possible aggression”. Key words: Jozef Pilsudski, Lithuania, Russia (USSR), Vilnius problem, Paul Hymans, Klaipeda issue, Lithuanian-Soviet relations, secret diplomacy, anti-Polish mobilization. [From the publication]

• Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Żeligowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. laprkitis-1920 m. spalis) : dokumentų rinkinys / sudarė Edmundas Gimžauskas ; parengė Edmundas Gimžauskas, Artūras Svarauskas. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012. 702 p.
• Lietuvos valstybingumo raida 1914-1918 metais / Raimundas Lopata. Vilnius : Mintis, 1996. 223 p.
• Vilnius - Lietuvos sostinė: problema tautinės valstybės projekte (XIX a. pabaiga - 1940 m.) / Dangiras Mačiulis, Darius Staliūnas. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. 322 p.