The Best constitution for the flourishing lives: Aristotle's political theory and its implications for emancipatory purposes

LTŠio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į "Nikomacho etikoje" pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka. Šis teiginys pakartojamas ir "Politikoje". Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja "Politikoje" aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš tobulumo, tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms. Pagrindiniai žodžiai: Aristotelis, žmogiškas klestėjimas, politeia, geriausias polis, tobulumas (aretē), pilietybė, bendrasis gėris. [Iš leidinio]

ENThe aim of this paper is to discuss the issue of the best constitution given Aristotle’s account of human flourishing articulated in the "Nicomachean Ethics". There, Aristotle claims that monarchy is the supreme form of constitution. A similar claim is repeated in "Politics". The paper argues that these claims sit uneasily with Aristotle’s teleological accounts of the polis, the citizen, and his discussion of the virtues of the citizen and the good man in "Politics". Given Aristotle’s philosophical definition of the state as “an association of equals for the sake of the best possible life” and his notion that “the best is happiness, and that consists in excellence and its perfect actualization and its employment”, and Aristotle’s argument on the relationship between the good man and the good citizen, this paper concludes that the best constitution is politeia. Yet, simply to argue so is not enough if we are to rescue Aristotle from his inconsistencies and his claims on “natural inequalities”. Finally, a more radical interpretation of Aristotle is outlined, which rejects Aristotle’s separation between the oikos and the polis and argues that the verticality of the former is philosophically arbitrary and contradicts the revolutionary implications of Aristotle’s normative teleology. Keywords: Aristotle; human flourishing; politeia; the best polis; excellence (aretē); citizen; the common good. [From the publication]