Orientalizmas ir postkolonijinis diskursas: kelios metodologinės problemos

LTInstitucinio orientalizmo atsiradimas, bent jau Anglijoje ir Prancūzijoje, tiesiogiai buvo susijęs su milžiniška kolonializmo ekspansija ir kitomis dominavimo Azijoje bei Afrikoje formomis. Sistemiškai pažįstant tų regionų žmones ir jų kalbas buvo siekiama ne tik juos valdyti; kitų civilizacijų pažinimas, kultūrų įvertinimas ir kategorizavimas laidavo, kad patys gyventojai savo civilizacijas perpras vadovaudamiesi Europos mokslo principais. Sitai sudarė puikias galimybes išlaikyti intelektualinį tų kolonijų elitą prie metropolijų ir XX amžiaus viduryje žlugus tiesioginiam kolonializmui padėjo ilgam išsaugoti kultūrinę Europos hegemoniją. Kolonijinę orientalizmo dvasią gana aktyviai kelis pastaruosius dešimtmečius nagrinėja bei naujai įvertina daug žymių Vakarų kultūrologų ir orientalizmo istorikų: R. Schwabas, E. Saidas, A. Abdel-Malekas, B. Turneris, J. Cliffordas, E Dallmayras, R. Kingas ir kiti. Esminiai žodžiai: orientalizmas, postkolonijinis ir postmodernusis diskursas, kultūrinė hermeneutika [p. 59].

ENArticle discusses the development of the conception of the Orientalism in the context of postcolonial discourse, revealing the necessity to take account of the religious pluralism and to deepen comparative dialogue both between and within cultures. Primarily author is concerned with calling into question Western hegemonies and paradigms of knowledge and highlighting the cultural and material violence of Western colonialism. The problem for postcolonial theory has been that of finding a moral platform from which to speak and recognition of solidarity both among the oppressed and between divergent groups, having excluded the possibility of a humanistic appeal to a common human nature. Paradoxically, Orientalism is often caught in a dialectical tension between the extremes of universalism and pluralism: it tends towards a universalistic outlook which transcends cultural boundaries and encourages an inter-cultural perspective, yet increasingly it also seeks to affirm local and regional differences and to nurture the unique particularity of cultures. Key words: Orientalism, Postmodernism and Postcolonial discourse, cultural hermeneutics.