Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje: tėvai, valstybė ir nereikalingi vaikai

LTDisertacijoje analizuojamas atsikratymo vaikais reiškinys sovietmečio Lietuvoje nuo 1944 iki 1990 metų. Tyrimui atlikti naudojamasi keliomis šaltinių grupėmis: archyviniais dokumentais, publikuotais atsiminimais ir dienoraščiais, sovietinėmis publikacijomis, interviu. Remiantis šiais šaltiniais ištirti trys, labiausiai paplitę, atsikratymo vaikais būdai: abortas, vaikžudystė ir vaikų apleidimas ar atidavimas augti už šeimos ribos, atskleidžiama šių praktikų dinamika ir mastas. Atskiruose skyriuose, pasitelkiant probleminės analizės metodą ir aktualizuojant politinius valstybės tikslus, svarbiausius visuomenės kasdienio gyvenimo poreikius, sociokultūrinį kontekstą, taip pat šeimyninio gyvenimo aplinkybes – buities sąlygas, maisto ir sveikatos apsaugos, vaikų priežiūros galimybes bei šeimos narių, lyčių santykių aspektą aptariamos atsikratymo vaikais prielaidos. Taip pat rekonstruojama socialinės vaikų rūpybos sistemos – institucijų ir įstaigų – sankloda bei veikimas LTSR. Ją analizuojant pateikiamos valstybės numatytos teorinės bei sistemiškai pasitelktos praktinės priemonės bandant spręsti atsikratytų vaikų ir vaikų atsikratymo problemas.

ENThe dissertation examines the phenomenon of abandonment of children in Soviet Lithuania from 1944 to 1990. The study analyses several types of sources: archival documents, published memories and diaries, Soviet publications, interviews. This research documents three most widely employed practices of children abandonment: abortion, infanticide, and neglection or giving children away to live outside families. Further, the scope of these practices and their dynamics are indicated. The preconditions of abandonment of children are investigated by employing the method of problematic analysis, considering political goals of the state, dominant everyday societal demands, sociocultural context, family circumstances – such as living conditions, capability to provide food and healthcare, relations between the sexes and family members. Moreover, the dissertation reconstructs the Soviet Lithuanian system of childcare, and the ways institutions were formed and worked during the Soviet period. This enables to discern state-provided theoretical and practical means which aimed to solve the problems of abandoned children, and the abandonment of children.