Kur(uo)ti. Kuravimas kaip meno praktika ir politika

LTKuratorystė – meno ir mokslo metodus jungianti kūrybinė veikla, per parodas analizuojanti ir kartu įtakojanti šiuolaikinius kultūros procesus. Paskutinį XX a. dešimtmetį Lietuvoje pradėjo formuotis hibridinės kuravimo strategijos – kolektyvinė kūryba, bendradarbiavimas, funkcijų delegavimas, viešumo ir privatumo ribų kvestionavimas, kurias įkūnijo menininkai-kuratoriai ir kuratoriai-menininkai, kuratorystę suvokiantys kaip meninės ir / arba aktyvistinės praktikos tęsinį. Šiuolaikinės kuravimo kaip meno praktikos ir politikos strategijos nagrinėjamos pasitelkiant diskurso analizę, feministinę teoriją, queer studijų prieigas ir autoetnografiją. Per konkrečių atvejų studijas atskleidžiamas kuratorystės ribų išplėtimas nuo menininkų kuruotų įvietintų projektų iki diskursyvių postkuratorinių intervencijų, kuratoriams parodą traktuojant kaip meno mediją. Kūrybinė dalis iškelia tris klausimus meniniam tyrimui: Kur? Kuruoti? Kurti? Visi trys klausimai sudaro pavadinimą „KURuoTI“. Vietos klausimas šiuolaikiniame mene vienas svarbiausių. Jis nurodo kūrybos ir kuravimo kontekstą – institucinį ar nepriklausomą, taip pat parodos / kūrinio lokaciją, santykį su aplinka. Dar svarbesnis yra teorinis kontekstas – kokiame filosofiniame, kultūriniame, diskursyviame kontekste skleidžiasi menininko-kuratoriaus idėjos. Kaip vyksta idėjų kuravimas? Koks konceptualių gestų ir aktyvistinių praktikų santykis? Kaip situacijų kuravimas skleidžiasi konkrečioje vietoje? Į šiuos klausimus atsako praktinė tyrimo dalis – kuruotos parodos ir postkuratorinės intervencijos.

ENCurating is a creative activity that combines art and scientific methods, analyzing and influencing contemporary cultural processes through exhibitions. In the last decade of the 20th century, hybrid curatorial strategies began to emerge in Lithuania: collective actions, collaborations, the delegation of functions, questioning the boundaries of public and private, embodied by artist-curators and curator-artists, who perceived curating as a continuation of their artistic and/or activist practice. The thesis explores contemporary strategies of curating as an artistic practice and politic through discourse analysis, feminist theory, queer studies approaches, and autoethnography. Through case studies, it reveals the expansion of the boundaries of curating: from artist-curated site-specific projects to discursive post-curatorial interventions, as curators treat the exhibition as an art medium. The creative part of the thesis raises the three following questions for artistic research: Where? Curating? Creating? (Lithuanian: Kur? Kuruoti? Kurti?) Two of the three questions form the title: "C(U)R(E)ATing". The question of place is one of the most important in contemporary art. It refers to the context of creation and curation, whether institutional or independent, as well as the location of the exhibition/artwork and its relationship to its surroundings. Even more important is the theoretical context: in which philosophical, cultural, and discursive context the artist-curator‘s ideas unfold. How does the curation of ideas take place? What is the relationship between conceptual gestures and activist practices? How does the curation of situations unfold in a specific place? The artistic part of the research – curated exhibitions and post-curatorial interventions – provide answers to these questions.