The Conceptualisation of music in Ancient Greek thought (V century B.C. – II century B.C.)

LTDisertacijoje susitelkiama į muziką aptariančių filosofinių tekstų (V–II a. pr. Kr.) analizę. Siekiama pateikti įvairiapusį muzikos kaip kultūrinio reiškinio tyrimą, kuriam svarbiausias ne techninis-muzikologinis, bet filologinis-kultūrologinis žvilgsnis. Pasirinkto laikotarpio tekstai liudija itin plačią muzikos sampratą ir skirtingus, netgi visiškai priešingus, reiškinio vertinimus: nuo nereikšmingos praktikos iki žmogaus sielą tiesiogiai veikiančios ir kosmo dėsnius atitinkančios veiklos. Tekstai aiškiai rodo muzikos sąvokos nevienareikšmiškumą – mousikē buvo suvokiama kaip tarpdisciplininis menas (mūziškųjų menų prasme), tačiau kartu žymėjo išskirtinai instrumentinę muziką arba filosofinę sąvoką, kuriai garsinis matmuo nebuvo tiek reikšmingas. Iš tiriamų šaltinių matyti, kad muzika buvo suprantama tiek kaip išskirtinai akustinis fenomenas, tiek kaip vertas filosofinio įprasminimo, peržengiantis empirinės tikrovės ribas. Šios disertacijos tikslas – išgryninti, kur glūdi kiekvienos pozicijos argumentai, kaip tokios skirtingos kalbėjimo plotmės dera tarpusavyje, ir kas iš tiesų lemia filosofinę muzikos fenomeno vertę.

ENThe focus of this dissertation is the analysis of the music-related philosophical passages from the 5th century B.C. to the 2nd century B.C. It aims to provide a multifaceted view towards music as a cultural phenomenon, which is based primarily on the philological and culturological explorations instead of the technical-musicological approach. The texts from our selected period attest that mousikē had an extremely broad conceptualisation which led to the attribution of the different, sometimes completely opposite value: from an insignificant performative practice to an activity which corresponds to the divine laws and directly affects the human soul. The discussed testimonia provide evidence of defining music both as an exclusively acoustic phenomenon and as a philosophically significant concept that oversteps the sonic definition. Our sources clearly demonstrate that mousikē was a polysemous term: it was understood as an interdisciplinary form of art (as the arts of the Muses), though it was also used to indicate the exclusively instrumental music or a philosophical concept, which does not necessarily define sound as its essential quality. The aim of this dissertation is to clarify the arguments behind each of these positions, to analyse whether such different modes of conceptualisation are compatible among themselves, and to analyse what enabled the musical thought to be worthy of the attention of the greatest philosophical minds.