The Organic idea of Plato's unity in hilomorphic spectral music process

LTSpektralizmas (pranc. musique spectral) – viena ryškiausių XX a. II p.–XXI a. I p. muzikos kompozicinių srovių, kurios pagrindas – garso akustinių parametrų panauda. Šios muzikos kompoziciniai sprendimai glaudžiai siejami su garso sonogramos pateiktimis, jų analize. Toks kompozicinis metodas orientuojamas į spektro savybių manipuliaciją, jungimą, transformavimą, todėl paties garso analizė ir jo koduojamų garso signalų atvaizdavimas laikomas analogija garso tembro reprezentavimui. Ši 1970 metais susiformavusi muzikinė kryptis grindžiama tuometine IRCAMo ir Ensemble l'Itinéraire veikla. Pirmą kartą terminas „spektralizmas“ buvo pavartotas 1979 metais kompozitoriaus spektralisto, filosofo Hugues Dufourto (1943) straipsnyje „Musique spectral“ (liet. Spektrinė muzika). 2003 metais vykusi „Spektrinės muzikos konferencija“ pasiūlė iš naujo peržiūrėti šį terminą, jį apibrėžti kaip „visą muziką, kurioje tembras yra svarbus struktūros ar muzikos kalbos elementas“. Vykstantys reiškiniai susiję su šios muzikos definicija ar joje taikomų kompozicinių technikų integracija kūrybinio proceso metu, teikia prielaidas ją analizuoti ir iš naujo peržvelgti visai kitu, filosofijos muzikoje aspektu. Šioje muzikoje vienas svarbiausių prekompozicijos metu vyraujančių ir kompoziciniams sprendimams įtaką darančių elementų – spektras. Todėl šio darbo autorius, suvokdamas spektro reikšmę, predikciją galutiniame garsiniame kūrybos proceso rezultate, partitūroje, įžvelgdamas jo svarbą, daro prielaidą, jog iš tiesų, tai turėtų būti sietina su tam tikromis organicizmo idėjomis filosofijos plotmėje.Kadangi spektras traktuojamas kaip substancija, materijos ir formos vienovė (hilomorfizmas), „gyvasis organizmas“, tad šiame darbe yra mėginama į jį žvelgti organiškumo, materijos ir formos, hilomorfizmo įžvalgų muzikoje kryptimi. Tyrinėjant spektrinę muziką yra svarbu išgryninti materijos ir formos klausimus labai siaura kryptimi, kuri atvestų iki tokios žiūros, kuri būdinga Platono ir Aristotelio filosofijoje, kaip spektrinės muzikos kūrybinio proceso mąstymo principas – formos priartinimas prie taisyklės, kurioje atrandama vieta atsitiktinumui teleologiniu požiūriu. Tokiu atveju hilomorfizmas bus sutapatintas su spektrine kūryba tarsi žmogaus sąmonės įžvelgiamas dizainas suvokiant ir/ar formuojant materijos formos vienovę. Atitinkamos idėjos taikyme, viskas kas nėra organiška, laikoma negyva materija, daugiau ar mažiau turint potencialą įgyti formą, numatytąjį santykių įspaudą materijoje, spektro atžvilgiu, t. y. determinuojant grynąjį spektralizmą, bet nenustumiant į šalį postspektralizmo. Neabejotinai, jog šio darbo autoriaus idėjas ir mintis įkvėpė unikali Naglio Kardelio (1970) „Vienovės įžvalga Platono filosofijoje“ (2007) studija. Vis dėlto, Gabrielius Simas Sapiega į šį reiškinį žvelgia žymiai plačiau, praplėsdamas filosofinio mąstymo lauką garsų mene, implikuodamas Platono filosofijos vienoviškumo koncepciją, kaip mąstymo struktūrą, analizuojant, suvokiant tapačius analogus spektrinėje muzikoje. Tokį požiūrį paskatino Gražinos Daunoravičienės-Žuklytės (1955) monografijoje „Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“ (2016) ir kituose šios muzikologės straipsniuose vyraujančios struktūrinio, idėjinio ir filosofinio vienoviškumo žvalgymo užuominos.Dėl atitinkamų priežasčių, kaip idėjų grynumo, autentiškumo, jų tapatumo su spektralistų mintimis, į spektrinės muzikos reiškinį, šio darbo autorius, kaip kūrėjas, stengiasi žvelgti Antikos filosofų Platono, Aristotelio hilomorfizmo (materijos ir formos vienovės) idėjos kryptimi, daugiausiai analizuoja G. Grisey‘aus muzikinius kūrinius ir rašytinius šaltinius. Neabejotinai svarbią vietą šiame darbe užima autoriaus atliktos spektralistų rankraščių analizės, kurios pasirodo nors ir fragmentiškai, bet suformuoja spektrinės muzikos hilomorfinę aprėptį, Antikos filosofijos aspektu, kaip mąstymo principo dekodavimą.

ENSpectralism (French musique spectral), based on the use of the acoustic parameters of sound, has been one of the outstanding trends in music composition in the second half of the twentieth through the early twenty first century. The compositional solutions of this music are closely related to the sound sonogram representations and their analysis. Such a compositional method focuses on the manipulation of spectral properties, on their interconnection and transformation, and therefore the analysis of the sound itself and the representation of its encoded audio signals is considered as an analogy to the representation of the sound timbre. Formed in 1970, this musical trend is based on the then activity of IRCAM and the Ensemble l'Itinéraire. The term 'spectralism' was first used in 1979, in the article Musique spectral by spectralist composer and philosopher Hugues Dufourt (b. 1943). The Spectral Music Conference in 2003 proposed to revise the term and to define it as "all music in which timbre is an important element of the structure or musical language." Ongoing processes related to the definition of this music or the integration of compositional techniques to it during the creative process provide preconditions for its analysis and revision from a completely different perspective, that of philosophy in music. In spectral music, one of the most important elements, predominating in the period of precomposition and influencing compositional decisions, is the spectrum. Since the author of the present artistic research project realises the meaning of the spectrum, the prediction in the final sonic result of the creative process, that is, in the score, and sees its significance, he assumes that it should be related to certain ideas of organicism in philosophy.Since the spectrum is treated as a substance, the unity of matter and form (hylomorphism),and a 'living organism', an attempt is made to view it through the approach of organicism, matter and form, and the insights of hylomorphism into music. In the studies of spectral music, it is important to refine the issues of matter and form in a very narrow direction, which would lead to such a view, inherent in Plato's and Aristotle's philosophy, as the following principle of thinking in the creative process of spectral music: bringing the form closer to a rule in which a place is found for a chance from the teleological viewpoint. In this case, hylomorphism will be equated to spectral creation as if a design captured by human consciousness in perceiving and/or forming the unity of the form of matter. In the application of a respective idea, everything that is not organic is considered to be inanimate matter, more or less possessing the potential to acquire a form, the intended imprint of the relationships in matter, with regard to the spectrum, that is, through determining pure spectralism but not pushing aside postspectralism. Undoubtedly, the ideas and thoughts of the author were inspired by Naglis Kardelis' (1970) study The Insights into Unity in Plato's Philosophy (2007). Nevertheless, Gabrielius Simas Sapiega views this phenomenon much more broadly, through expanding the field of philosophical thinking in the art of sound, implying the concept of unity in Plato's philosophy as a structure of thinking, analysing, and perceiving identical analogues in spectral music. Such an approach was encouraged by hints at exploring the structural, ideological, and philosophical unity in Gražina Daunoravičienė-Žuklytė's (1955) monograph Exploration of the Modernistic Identity of Lithuanian Music (2016) and her other articles.Due to relevant reasons, such as the purity and authenticity of ideas as well as their identity with the thoughts of spectralists, the author of the present artistic research as a creator views the phenomenon of spectral music from the perspective of the idea of hylomorphism (the unity of matter and form) of ancient philosophers Plato and Aristotle and mainly analyses musical works and written sources by Gérard Grisey. An important role in the present research project is played by the author's analyses of spectralist manuscripts, which, even though they appear in a fragmentary way, form a hylomorphic coverage of spectral music from the perspective of ancient philosophy as the decoding of the principle of thinking.