Moderniosios Europos vienijimosi projekto filosofiniai pagrindai

LTVisą žmonijos istoriją lydi nuolatinė ir vis naujas formas įgaunanti įtampa tarp universalistinio žmonijos vienybės idealo ir partikuliaristinės tikrovės – žmonijos susiskaidymo į ribotas valstybes ir tautas. Vakarų krikščionijos virsmas į modernybę padarė nebeįmanomą krikščionišką vienybės problemos sprendimą. Susikūrusioje absoliučiai suverenių valstybių sistemoje ši įtampa įgavo naują nacionalizmo ir kosmopolitizmo dilemos pavidalą. Laipsniškai formuluotas iš pradžių žmonijos vienybės, o vėliau ir save suvokusios Europos vienybės idealas. Tačiau ši Europa buvo ne restauruojama, o kuriama kaip visiškai nauja tikrovė – moderniojo individo sklaidos arena. Ji galėjo būti vienijama tik visiškai naujais pagrindais. Disertacijoje analizuojama, kaip S. Pufendorfo, G. Leibnizo, I. Kanto ir galiausiai F. Nietzsche’ės filosofija sukūrė prielaidas moderniosios Europos politinės vienybės perspektyvų išgryninimui. Būtent Nietzsche’ė konstatavo, jog modernios Europos suvienijimas galimas tik tautų ir nacionalinių valstybių sąskaita. XX amžiaus viduryje gimę politiniai Europos vienybės projektai siūlė skirtingas santykio su šia išvada strategijas. Ligšiolinį Europos Sąjungos gyvybingumą laidavusi politinio klausimo vengimo strategija baigia išsemti savo galimybes.

ENThroughout human history, there has been a constant and ever-new tension between the universalist ideal of the unity of humanity and the particularist reality of the fragmentation of humanity into limited states and nations. The transformation of Western Christianity into modernity has made a Christian solution to the problem of unity impossible. In the emerging system of absolute sovereign states, this tension has taken on a new form in the dilemma of nationalism and cosmopolitanism. The ideal of the unity of mankind, and later of the unity of Europe as it understood itself, was gradually formulated. However, this Europe was not being renovated, but was being created as an entirely new reality - an arena for the dissemination of the modern individual. It could only be united on entirely new foundations. The thesis analyses how the philosophy of S. Pufendorf, G. Leibniz, I. Kant and finally F. Nietzsche created the preconditions for the refinement of the perspectives for the political unity of modern Europe. It was Nietzsche who stated that the unification of modern Europe was only possible at the expense of nations and nation states. The political projects for European unity that emerged in the middle of the 20th century offered different strategies for dealing with this conclusion. The strategy of avoiding the political question, which has so far ensured the viability of the European Union, is reaching the end of its tether.