Akompanuojančio pianisto partneriškumas: Halinos Znaidzilauskaitės interpretacinis dėmuo

LTXXI a. akompanavimo menas – organiška muzikos atlikimo ir kultūros istorijos dalis, reprezentuojanti žmogiškosios sąmonės ir kūrybinės patirties formas. Gausa tyrėjų ir jų darbų, nukreiptų ne tik į muzikos atlikimo rezultatą, bet ir į bendrai kuriamo atlikimo procesą, reprezentuoja progresyvią atlikėjų tarpusavio partnerystės peržvalgą. XIX a. Vakarų Europos kompozitorių kūrybos ieškojimai, maištingojo romantizmo deklaruotos idėjos, susiformavę vokiškosios Lied, prancūziškosios mélodie, rusiškojo romanso žanrai, vėliau – XX a. pianistų, populiarinančių būtent akompanavimo meną, dėka, šiandien analizuojame ir diskutuojame apie bendradarbiaujančio pianisto – lygiaverčio kamerinio ansamblio partnerio – atlikimo meno problemiką. Tiriamajame darbe pateikiami akompanavimo specialybei aktualūs bendradarbiavimo dėmenys: nuo sąlygų ir prielaidų iki naujų kamerinio ansamblio partnerystės koncepcinių modelių analizės [eLABa ETD].

ENThe art of piano accompaniment in the 21st century is an organic part of the development of music performance and cultural history, representing the ways of human consciousness and creative experience. The abundance of researchers and their works, focusing not merely on the result of music performance but specifically on the process of co-created performance, represents a progressive revision of the partnership between performers. Against the background of the creative searches of the 19th century Western European composers, the ideas declared by rebellious Romanticism, the formed genres of the German Lied, the French mélodie, and the Russian романс, and, later, of the 20th century pianists who popularised specifically the art of accompaniment, we currently analyse and discuss the issues of the performance of a piano accompanist as an equal partner of a chamber ensemble.