XX a. pradžios bažnytinių reikmenų dirbtuvių apžvalga

LTMūsų bažnyčiose apstu dalykų, kurių vertinimas dailėtyrininkams sudaro keblumų: ar jie priskirtini meno objektams, ar tetraktuotini kaip tipiniai to meto dirbiniai, ar jie - tik kičas. Turiu omenyje altorius, sakyklas, klausyklas, skulptūras, paveikslus, liturginius indus, paramentus ir t.t., kurių amžius pamažu sukasi šimtmečio link. Šie daiktai dažniausiai sukurti bažnytinių reikmenų dirbtuvėse ir priklauso painiam amato, meno ir šablono paribiui. Šalia meno šedevrų bažnyčiose jie nėra patrauklūs, galbūt todėl nei patys dirbiniai, nei jų kūrėjai tyrinėtojų dėmesio nesulaukė. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Lietuvoje gausiai radosi bažnytinių dirbtuvių, meistrų, dariusių bažnyčių įrangą. Šį reiškinį sąlygojo dėl rusų valdžios sušvelnėjimo katalikų atžvilgiu didelis naujai statomų ir remontuojamų bažnyčių skaičius, tiksliau - poreikis jas įruošti; taip pat bendri visai Europai dailiųjų amatų plėtros ir jų sklaidos bažnyčių puošyboje dėsningumai. Bažnytinių reikmenų dirbtuvių ga minių paplitimas tapo visuotiniu reiškiniu, liturginiai dirbiniai atitiko žmonių skonį ir madą. Jie sudarė ženklią Lietuvos amatininkų „dailiosios" produkcijos dalį. Būtent iš šitos amatininkų kategorijos amžių sankirtoje itin išsiskyrė amatininkai - aiškiai tautiškai orientuoti lietuviai, siekę atlaikyti sunkią kitataučių konkurenciją ir netgi paveržti iš jų amatų bei prekybos monopolį. Tie meistrai, nors ir neišėję didelių mokslų, ryškų pėdsaką įspaudė amatų mokymo, švietimo, spaudos istorijoje, lietuvių visuomenės gyvenime ir dėl to XX a. pradžioje lietuvių socialinėje struktūroje sudarė atskirą grupę tarp amatininkų ir inteligentijos. [Iš straipsnio, p. 199]

ENDue to a slight mitigation of the policy pursued by the Tsar authorities in respect to catholics, the turn of the 19th-20th centuries witnessed the construction and repairs of a great number of churches. In the course of the last decades of the 19th century and the first decade of the 20th century, a lot of workshops for the production of church articles were opened in Lithuania. The greatest number of such workshops appeared in the towns where trade, crafts, education as well as religious and public life were intensively growing. This article reviews the workshops of liturgical articles and the craftsmen who were making them in Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Marijampolė, Seinai, Suvalkai and other towns. The majority of the owners and masters of such workshops were Lithuanian patriots, sometimes close relatives of the clergy. They are important in history nor only in respect of their handicraft activities (Lithuanian churches possess a great number of liturgical articles made by them up to the present time) but also as enlighteners, promoters of Lithuanian trade, publishers of the press and active public figures. An attempt is made to review versatile activities of the masters: the schools founded by them, Lithuanian bookshops, the participation of the masters in the main Lithuanian societies of the 20th century, in various exhibitions of art, agriculture and small-scale industry, etc. The facts referred to in the article are taken from Lithuanian old periodicals, calendars, archive sources and reminiscences. [From the publication p. 354]