1939 m. rugsėjo dalinė Lietuvos kariuomenės mobilizacija

LTSkaitytojui norime pateikti istorijos šaltinį, kuris, mūsų nuomone, šiais neramiais laikais, kai prie Lietuvos sienų vis garsiau žvanginami ginklai, turėtų sudominti ne tik karo istorijos mėgėjus, bet ir krašto apsaugos sistemos pareigūnus, kurie yra susiję su pasirengimu kariuomenės ir valstybės mobilizacijai. Mobilizacijos klausimai šiandien kaip niekad per daugiau kaip 30 atkurtos valstybės gyvavimo metų yra aktualūs, todėl 1939 m. rugsėjo mėn. Lietuvos įvykdyta dalinė kariuomenės mobilizacija, jos pamokos, nors dabartinės ir 1939 m. sąlygos kardinaliai skiriasi, labai svarbios, nes mobilizacijos principai ir tikslai liko tie patys – greitai ir efektyviai mobilizuoti kariuomenę ir valstybę iškilusiai grėsmei atremti. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjungai ir Vokietijai pasirašius nepuolimo sutartį ir slaptuosius protokolus, buvo nulemtas Lenkijos, Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, likimas. 1939 m. rugsėjo 1 d., Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vos tik buvo sužinota apie jo pradžią, Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona paskelbė aktą dėl Lietuvos neutraliteto kilusiame kare. Taip pasielgė ne tik Lietuva. Neutraliomis taip pat pasiskelbė Latvija, Estija ir Skandinavijos šalys. Reikia pažymėti, kad, siekiant sustiprinti kariuomenę, 1939 m. rugpjūčio 28 d. į pėstininkų pulkus pašaukti atsargos kariai paskelbus „ypatinguosius karo pratimus“ bei paprastus eilinius pratimus. Tokiu būdu kariuomenė nuo 22,5 tūkst. karių išaugo iki 38 792 karių. Jau pirmąją karo dieną – rugsėjo 1-ąją – visa pasienio apsaugos policija perėjo Krašto apsaugos ministerijos žinion, o rugsėjo 2 d. buvo įsakyta pradėti mobilizaciją į pasienio apsaugos batalionus.Kariuomenės vadas brg. gen. Stasys Raštikis siūlė skubiai skelbti ir visos kariuomenės mobilizaciją, tačiau tuo metu tam pasipriešino prezidentas A. Smetona, manydamas, kad tai susilpnins Lietuvos neutralitetą, nes mobilizuotą Lietuvos kariuomenę lengviau būtų galima įtraukti į karo veiksmus. Be to, vienas argumentų buvo ir lėšų stoka mobilizuotai kariuomenei išlaikyti. Tačiau karas artėjo prie Lietuvos sienų, buvo neaišku, ar jų neperžengs. Vyriausybei pasiūlius, rugsėjo 17 d. Lietuvoje buvo paskelbta ir gana sklandžiai atlikta dalinė mobilizacija. Paskelbus mobilizaciją, jau tą pačią 1939 m. rugsėjo 17 d. 23 val. 30 min. Lietuvos kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis ir Kariuomenės štabo viršininkas div. gen. Stasys Pundzevičius patvirtino Pietų ir Rytų sienai saugoti direktyvą, kurioje buvo apibrėžta padėtis prie Lietuvos rytinių ir pietinių sienų, iškelti uždaviniai kariuomenei, kaip jas turės ginti esant pažeidimo pavojui, numatytos pajėgos, kurioms pavesta šiuos uždavinius įgyvendinti. Direktyvoje konstatuota, kad kaimynystėje vykstantys karo veiksmai artimiausioje ateityje gali išsiplėsti ir šalies sienas pereiti didesni ar mažesni Lenkijos kariuomenės daliniai, o po to tektų laukti ir puolančių Vokietijos arba Rusijos kariuomenių vienetų įsiveržimo, todėl reikia būti pasirengusiems internuoti arba nublokšti atgal pereinančius sieną lenkų vienetus ir prireikus atremti vokiečių ir rusų pajėgų puolimą. [Iš teksto, p. 236-237]

• „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas : tarpukario Lietuvos avejis / Vytautas Jokubauskas. Klaipėda : Klaipėdos universitetas, 2014. 586 p.
• Netiesioginis poveikis ir Lietuvos karinis saugumas 1919-1940 m / Vytautas Jokubauskas. Klaipėda : Druka, 2019. 367 p.