LTVisos psichoterapinės kryptys psichoterapeuto ir kliento santykius visada pripažino svarbia, o dažnai ir pagrindine terapine priemone. Moksliniai psichoterapijos tyrimai rodo, kad psichoterapinio santykio kokybė yra pagrindinis efektyvios psichoterapijos veiksnys. Taikomi psichologinio poveikio metodai kur kas veiksmingesni, kai yra geras kontaktas, kai terapeutas išmano ilgalaikio santykio fenomenologiją. Nors santykio svarba puikiai suprantama, yra nedaug mokslinių tyrimų, analizuojančių psichoterapinių santykių specifiką, susidarymą ir dinamiką. Psichoterapiniai santykiai yra sudėtingas, daugialypis, dinamiškas reiškinys, jo samprata ir vertinimas priklauso ir nuo teorinės paradigmos, ir nuo tyrėjo psichoterapinės patirties, ir nuo mokėjimo taikyti tyrimų metodologiją, ir netgi nuo asmeninių tyrimo dalyvių savybių. Literatūroje dažniausiai analizuojamas tam tikras santykių raiškos aspektas, tad visybinė santykių samprata ir jų tyrimai aprašomi labai retai. Padėtis kiek pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį, kai, plėtojantis psichoterapijos tyrimams ir mokslinių tyrimų metodologijai, psichoterapijos tyrimuose atsirado gerokai daugiau vietos santykio psichologijai tirti. Įvade, remiantis literatūros analize, psichoterapijos bei klinikinio psichologinio vertinimo patirtimi, siekiama pateikti apibendrintą psichoterapinių santykių sampratą; jų formavimosi sąlygas ir struktūrą; pagrindinius procesus, lemiančius santykio terapiškumą. [Iš straipsnio, p. 19]