Mažvydas lietuvių teatre

LTĮ mūsų laikus Mažvydas Just. Marcinkevičiaus ir teatro pagalba atėjo pačiu laiku. Tauta tarsi bičių spiečius pilna skriaudos, pilna energijos ir ryžto laukia vedlio. Mažvydas garsiai įvardijo, pašaukė tą spiečių vardu. To meto spektakliai buvo slapti suokalbininkų susirinkimai, išvedę mus į Nepriklausomybę. Tai neginčijama, visuotinai pripažinta vertybė. Ir baisoka skaityti tekstus apie tą laiką ir tuos kūrinius, kur rašoma, kad “ne vienas mano kartos žmogus, pergyvenęs visus tuos tikrus ir tariamus “atšilimus“ bei “sąstingius”, matęs mūsų lietuviškojo teatro atoslūgius ir potvynius, kuriuose dažniausiai savaip, “dalyvaudavo” ir Just. Marcinkevičiaus dramos kūriniai, bandę “atlietuvinti” ir pažadinti tautą, - taigi ne vienas mano kartos žmogus jau sotus tų patriotinių, poetinių, patetinių kalbėjimų nuo pakylos“ (A.Girdzijauskaitė. Latėno Mažvydas trečiasis. Lit. ir menas. 1997, vasario 22). Jeigu “sujungus dvi epochas - poetizuotą Mažvydo istoriją ir prozajišką sovietinės tikrovės kasdienybę” pasiekiame tik “lyrinio išgyvenimo žiežirbą”, atrodo nieko vertas Mažvydo ir visos mūsų tautos pilnas aukų bei vilčių gyvenimas. Kas gi ta karta, kuri “jau soti tų patriotinių kalbėjimų”? Aš manau, kad taip nepasakytų nei Vaižgantas, nei kunigas Jonas Katelė, kuris gindamas lietuvybę šaukė, kad “lietuviškas žodis kvepia”, nei Valančius, nei Just. Marcinkevičius. Ir visi, kam lietuviškumas yra bendražmogiška dvasinė-kultūrinė vertybė, taip negalėtų pasakyti. Mažvydui, sužinojus, kad jo gyvenimas tapo tik pretekstu “lyrinei žiežirbai”, irgi, geriausiu atveju kaip ir mums, būtų nejauku [p. 87].