Senoji lietuvių literatūra XIX amžiaus literato žvilgsniu

LT1. Apie didžiuosius lietuvių literatūros istorijos poslinkius labai apibendrintai galima pasakyti, jog senąją lietuvių literatūrą (sukurtą lietuvių kalba) ugdė ir vairavo religiniai interesai, XIX amžiaus literatūrą - patriotiniai interesai, o XX amžiaus literatūrą - estetiniai interesai. Patriotiniai interesai, kurie skatino XIX amžiaus lietuvių literatūros plėtotę, lėmė ir didžiąsias to amžiaus literatūros mokslo bei kritikos pastangas, taip pat formavo to laiko būdingą požiūrį į senąją literatūrą. 2. Domėjimasis senąja lietuvių literatūra vyko dviem pagrindinėmis kryptimis: pirma, buvo telkiami ir sisteminami faktai (sudarinėjami senųjų lietuviškų knygų sąrašai, bibliografijos, biobibliografijos ir pan.); antra, faktai buvo interpretuojami ir įprasminami, vienaip ar kitaip konceptualizuojami. Tačiau abiem atvejais impulsas buvo tas pats - tai noras pažinti savo tautą, atkasti jos istorines šaknis, pakelti jos prestižą. 3. Lietuviškų knygų sąrašus (pirmąsias bibliografijas) XIX a. I pusėje parūpino Kajetonas Nezabitauskis (1824m.), Piotras Kepenas (1827m.), Jurgis Plioteris (1830-1831m.), vėliau juos papildė Laurynas Ivinskis (1860m.). XIX a. viduryje buvo parengtas pirmas lietuvių rašytojų biobibliografinis žodynas - Liudviko Adomo Jucevičiaus “Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius” (išleistas tik 1975m. pavadinimu “Mokyti žemaičiai”). Vlado Žuko duomenimis, įvairūs bibliografiniai šaltiniai, parengti XIX a. I pusėje (tiksliau - nuo 1796 iki 1864m.), užfiksavo daugiau negu 400 lietuviškų knygų bei rankraščių, išleistų ar parengtų nuo 1547 iki 1864m [p. 24].