Pagalbiniai istorijos mokslai - užmiršta tyrimų sritis

LTTradiciškai klasikiniais pagalbiniais istorijos mokslais vadinamos 7 disciplinos: paleografija, diplomatika, sfragistika, chronologija, numizmatika, heraldika ir genealogija. Jiems taip pat priskiriama metrologija, istorinė geografija, archyvų mokslas, teisės archeologija ir kiti mokslai. Jų raidai ypač didelę reikšmę turėjo 1819 m. Vokietijoje, 1821 m. Prancūzijoje bei 1854 m. Austrijoje įkurtos istorijos tyrimų draugijos (institutai), diktavusios madas visai Europai. Netrukus panašios institucijos ėmė rastis ir kituose kraštuose, pavyzdžiui, Lietuvoje nuo 1864 m. veikė Vilniaus archeografijos komisija. Jų dėka neregėtai išaugo šaltinių publikavimas, susidomėjimas paleografija, diplomatika, sfragistika, heraldika, genealogija, pareikalavęs įvairių aukštos kvalifikacijos specialistų. Pamažu pradėjo formuotis šiuolaikiniai pagalbinių istorijos mokslų tyrimo metodai. Bene esminiai pokyčiai įvyko XIX a. antrojoje pusėje, ypač amžiaus pabaigoje, kai bemaž kiekviena šaltinių publikacija turėjo išsamius paleografijos, diplomatikos, sfragistikos, heraldikos komentarus, neretai iliustruotus piešiniais ir lentelėmis. Tuo pat metu pasirodė daugybė darbų, skirtų tiek atskiroms pagalbinių istorijos mokslų sritims, tiek sintetinių veikalų. Jau 1822 m. Vilniaus universiteto profesorius Joachimas Lelewelis parengė pirmąjį pagalbinių istorijos mokslų vadovėlį (Nauki dające poznawac žrzodla historyczne), kuris iki šiol tebėra vienintelė mūsų krašte išleista panašaus pobūdžio knyga [p. 111].