Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996-2005 metų programa ir jos reikšmė lituanistikai

LT„Taip, mūsų kalba patyrė daug skriaudos, diskriminacijos ir neteisybės, ji dabar tartum grįžta iš tremties ir susigrąžino tai, kas buvo iš jos atimta, kas priklauso jai pagal prigimtinę ir konstitucinę teisę“, - 1988 m. lapkričio 18 d. tuometinės Aukščiausiosios Tarybos dešimtojoje sesijoje kalbėjo Justinas Marcinkevičius, siūlęs lietuvių kalbą patvirtinti Lietuvos TSR valstybine kalba ir atitinkamu straipsniu papildyti tuometinę Lietuvos Konstituciją1. To meto spaudoje pateikta nemaža faktų, liudijančių apgailėtiną gimtosios kalbos būklę. Tiesa, reikia pripažinti, kad lietuvių kalba gana tvirtai laikėsi švietimo sistemoje. Visose jos pakopose, pradedant darželiu ir baigiant aukštąja mokykla, lietuvių kalba išliko pagrindine mokomąja kalba. Lietuvių kalbos tradicijos laikytasi mokslo ir kultūros baruose. Mokslininkai, mokytojai, rašytojai, menininkai, žurnalistai - jie ir buvo toji visuomenės dalis, pakilusi į kalbos atgavimo ir atgimimo sąjūdį. Visuomenei reikalaujant, didžiulį tiesioginį rusų kalbos poveikį bandyta pristabdyti dar iki Nepriklausomybės atkūrimo. [Iš teksto, p. 60]