Emanuelio Levino mąstymas ir trys jo kontekstai

LTNepaisant metaforiško ir itin poetiško rašymo stiliaus, neretai atbaidančio tūlą skaitytoją, Emmanuelio Levino (1906–1995) etinės pažiūros yra ganėtinai paprastos ir, galėtume sakyti, nemaža dalimi netgi neoriginalios. Jas, jo paties teigimu, galima suvesti į vieną Dekalogo priesakų – „Nežudyk“. Iš esmės tai viskas, ką reikia žinoti tiems, kurie etinėse teorijose ieško atsakymo į kantiškąjį klausimą „Kaip turėčiau elgtis?“ Tačiau, kaip ir daugeliu atvejų filosofijos istorijoje, Levino reikšmė glūdi ne tik ir ne tiek iki šiol negirdėtos teorijos suformulavime, o kontekste, kuriame jo mąstymas reiškiasi, ir tai, kaip jis sąveikauja su tuo kontekstu. Filosofija yra pastanga mąstyti universaliai, visuomet neišvengiamai išsakoma partikuliaraus konteksto sugestijuojamu žodynu. Čia ir apžvelgsime kontekstą ar veikiau kontekstus, į kuriuos ir reaguoja Levino mąstymas. Visų pirma, tai klasikinis arba tradicinis filosofijos kontekstas. Daugeliu aspektų Levinas yra chrestomatinis Vakarų filosofas. Jis ne tik jaučia pagarbą Vakarų mąstymo tradicijai, bet ir ją puikiai išmano, ja remiasi ir su ja polemizuoja. Jis taip pat jaučia pareigą reaguoti į savo meto filosofijos lauką ir polemizuoti su juo. Šia prasme Levino mąstymą galima interpretuoti kaip reakciją į Husserlio fenomenologiją ir Heideggerio fundamentaliąją ontologiją. Antrasis kontekstas yra tai, ką galėtume pavadinti „žydiškąja“ XX a. pradžios filosofija ar bent jau tą jos kryptį, kuriai atstovauja Franzas Rosenzweigas ir Martinas Buberis. Šių mąstytojų filosofinė programa, kartais dar vadinama dialogo filosofija, Levinui taip pat svarbi kaip pokalbio, – tiesa, dažnai, antagonistiško, – partnerė, taip pat ir kaip savitas konceptualinis veidrodis, kuris leidžiasi panaudojamas tam, kad būtų geriau išryškintos jo paties savybės ir sąvokos [p. 41].