Arbitrų atskirųjų nuomonių įtaka arbitražo teismo sprendimui panaikinti, pripažinti ir vykdyti
LTAtskirųjų nuomonių institutas, nors ir pradėjo formuotis dar viduramžiais, išliko aktualus ir sėkmingai prigijo tarptautinio arbitražo ekosistemoje. Vis dėlto atskirųjų nuomonių klausimas dar nėra detaliai sureguliuotas daugelyje jurisdikcijų. Taip, pavyzdžiui, teisinio reguliavimo spraga Vokietijoje leido formuotis kontroversiškai teismų praktikai, pagal kurią arbitro atskirosios nuomonės priėmimas skandalingai pripažintas pažeidžiančiu pasitarimų slaptumo principą ir netgi Vokietijos viešąją tvarką. Priešingai Vokietijos modeliui, Lietuvos įstatymų leidėjas dar 1996 metais reglamentavo arbitrų atskirųjų nuomonių institutą, KAĮ 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtindamas arbitro, nesutinkančio su arbitražo teismo daugumos priimtu sprendimu, teisę išdėstyti savo atskirąją nuomonę, kuri pridedama prie arbitražo teismo sprendimo. Šis teisinis tikrumas ir besiformuojanti liberali tradicija atsispindi ir vietos teismų praktikoje. Teismai laikosi sveikintino proarbitražinio požiūrio, kad atskirosios nuomonės priėmimas savaime nesudaro prielaidų arbitražo sprendimui prieštarauti viešosios tvarkos išlygai, šiam sprendimui panaikinti ar atsisakyti jį pripažinti ir (ar) leisti vykdyti. Vertindami atskirųjų nuomonių turinio įtaką ją reiškiančio arbitro kritikuojamam arbitražo teismo sprendimui, Lietuvos teismai nuosekliai rodo santūrumą ir kritiškai vertina sprendimu nepatenkintų arbitrų mėginimus sabotuoti daugumos sprendimą.Tokia pozicija sveikintina, nes ji užtikrina atskirųjų nuomonių naudojimą pagal paskirtį – kaip įrankį, suteikiantį su sprendimu nesutinkančiam arbitrui galimybę pareikšti savo poziciją, ir, jeigu sprendimas tampa viešas, – prisidėti prie arbitražo praktikos formavimo, užuot sukuriant „arbitrams-advokatams“ platformą tiesti gelbstinčią ranką juos paskyrusiai ir bylą pralaimėjusiai šaliai. Iki šiol atskirosios nuomonės poliarizuoja mokslo bendruomenės nuomones dėl jų naudos ir leistinumo. Vis dėlto autoriai aptinka save atskirųjų nuomonių šalininkų stovykloje. Šis institutas jokiu būdu neturėtų būti naudojamas arbitrų savireklamos, narcisizmo įprasminimo ar saviraiškos tikslais. Yra tinkamesnių būdų viešai pasisakyti rūpimu klausimu. Vis dėlto išimtiniais atvejais, kai arbitro moralinis kompasas ar itin stiprūs įsitikinimai neleidžia jam pasirašyti daugumos surašyto sprendimo, jis privalo turėti galimybę paaiškinti priežastis, kodėl negali dėti savo vardo ir parašo ant galutinio produkto. Būtent ši arbitrų nepriklausomumo ir žodžio laisvės garantija, o ne jos slopinimas padės užtikrinti geresnę arbitražo kaip ginčų sprendimo būdo kokybę [p. 35].
