Manipuliacija kaip politinė technologija. Lietuviško politinio gyvenimo atvejai

LTStraipsnyje bandoma pažvelgti į politines manipuliacijas iš kultūros antropologijos taško. Autorius naudoja Michelio Foucault aprašytą „panoptikono“ ir Thomaso Mathieseno „sinoptikono“ sąvokas ir siūlo apsiriboti ne vien tik žvilgsnio režimais, bet įvesti kalbėjimo dimensiją. Daugumos stebima mažuma į savo kontrolę nori paimti kalbą, t. y. ji siekia paaiškinti, kaip reikia suprasti tai, ką mato mažuma. Per kalbą siekiama kontroliuoti mūsų „sąmonę“. Kitaip tariant, daugumai pateikiami ne tik vaizdai, bet ir žodžiai, kalba, interpretacinis tinklelis, per kurį ta dauguma privalo žvelgti į reginius masinės komunikacijos priemonėse. Toliau naudodamas lietuvišką medžiagą analizuoja kalbos funkcionavimo skirtumus, įvesdamas Ezopo kalbos metaforą. Ezopo kalba - tai kalbėjimas puse lūpų, prisidengus oficialiais, galingųjų leistais įvaizdžiais, pasakoma nutylima ar net draudžiama tikrovė. Tuo tarpu sinoptikone Ezopo kalbą naudoja stebimoji mažuma, t. y. tie, kurie turi galią. Jie dažnai patys aiškina savo pasakytas mintis, pakeisdami įprastas kasdieninės kalbos reikšmes. Tokia situacija tuos, kurie neturi galios, paverčia bežadžiais. Bet koks neturinčio galios diskursas bus iš karto demaskuotas, pasakius, jog tai, reiškia visai ką kitą. Piliečiai jau nebegali atsiremti į savo lingvistines kompetencijas ir patys nustatyti, ką reiškia tam tikri žodžiai. Jiems reikalinga išaiškinti. O išaiškinti gali tik tie, kurie turi valdžią.