Niccolò Machiavelli fortūnos filosofija

LTStraipsnio tikslas - aptarti fortūnos sampratos svarbą N. Machiavellio istoriniuose ir retoriniuose-filosofiniuose apmąstymuose. Straipsnio teiginiai remiasi H. Barono, J. Pococko, Q. Skinnerio, P. Kristellerio, J. Seigelio, A. Ryklino samprotavimais šia tema. Pastebima, kad Renesanso Florencijos Geisteswissenshaft tiesiogiai siejasi su to meto studia humanitatis idėjomis, su poetiniu, gramatiniu ir retoriniu atgimimu, kuris save priešino scholastinei aristoteliškai tradicijai. Aristotelį pakeitė Cicerono idėjos ir diskusijų būdas. Straipsnyje parodoma fortūnos idėjos genezė nuo religinio jos interpretavimo senovės Romos laikais iki sudėtingų, tačiau kartais valdomų aplinkybių sampratos Machiavellio amžiuje. Straipsnyje parodomas poetikos, retorikos ir politikos santykis Italijos Renesanso laikotarpiu, kai poetika, o vėliau retorika ir ja.pagrįsta istorija tapo naujųjų Italijos miestų valstybių (polisų) politinių bendruomenių vystymosi, sąmoningumo ir saviraiškos priemone. Pastebima, kad fortūnos filosofija akcentuoja estetinį ir herojišką santykį su sudėtingomis aplinkybėmis, išaukština žmogaus galimybes sunkiai valdomose situacijose. Štai kodėl renesansinis virtu yra neatsiejamai susijęs su fortūna. Straipsnyje taip pat aptariamos necessita, occasione bei kitos renesansinės idėjos. Pabaigoje bandoma susieti Florencijos fortūnos filosofijos pragmatiką su šiuolaikinių politinių, vadybos, lyderystės samprotavimų praktikomis, parodyti renesansinės retorikos galimybes ir problemas, jas eksplikuojant šiuolaikiniam pasauliui. [Iš leidinio]