Apie fotografijos kaip socialiai angažuoto meno svarbą
LTWalteris Benjaminas garsiajame 1935 m. tekste „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“ pateikė savo revoliucinius tyrinėjimus apie tai, kas vyksta su menu ir jo išraiškos formomis vystantis įrankiams ir technologijoms. Apmąstydamas meno formų ir įrankių santykio kaitą Benjaminas, be abejo, vadovavosi Karlo Marxo istorinio materializmo teorine paradigma. Kaip ir Marxui, Benjaminui materialinio pasaulio plėtra, mūsų įrankių ir technologijų visuma keičia ne tik nuosavybės santykius, taip skatindama radikalią visuomenės transformaciją, bet daro įtaką ir mūsų savęs suvokimui, hegeliškajai Geist, dvasiai, protui, mūsų savimonei, kurios viena iš formų yra menas. Modernios technologijos ir įrankiai reikšmingai didina ne tik mūsų gamybines galias, ne tik mūsų produktyvumą, bet ir kūrinio reprodukavimo galimybes. Pastarasis Benjaminui yra betarpiškai susijęs su pirmuoju: vystantis gamybinėms jėgoms, vystosi ir meno kūrinio reprodukcijos galimybės. Gutenbergo spausdinimo mašina, o vėliau litografijos ir fotografijos atsiradimas, keičia ne tik patį meną ir mūsų meno sampratą. Fotografija, tapusi atskira meno šaka, suteikia mums milžiniškas meno kūrinio reprodukcijos galimybes. Fotografija, kaip dailės kūrinio reprodukavimo techninė galimybė, atneša meną į namus. Dabar nebūtina grožėtis Egono Schielės „Draugyste“ Vienos muziejuje, jos reprodukcijos gali puikuotis mūsų svetainėse [].
