Polifoninė muzikos prasmių refleksija : Rūtos Gaidamavičiūtės fenomenas

LTTarp tų nesireklamuojančių, tylių, bet giliai mąstančių, tikrąsias vertybes įvardijančių, grūdus nuo pelų atskiriančių tyrinėtojų yra ir profesorė Rūta Gaidamavičiūtė. Sovietmečiu, kai bendroji kultūrininkų nuostata buvo ginti lietuviškumą, priešinantis ideologinei indoktrinacijai, nuo partinių organų cenzūros teko gintis ir muzikinei lietuvių refleksijai. Reikalauta teisės laisvai kalbėti ir vertinti, iš to protesto netyčia atsirado keletas laisvesnių leidinių, nes oficiozinėje spaudoje nebuvo lengva gauti vietą recenzijoms, palaikančioms modernius menininkų ieškojimus ir atradimus. Gaidamavičiūtė, augusi aplinkoje, adoravusioje lietuvių muziką, kėlė sau uždavinį puoselėti tautinės tapatybės šaknis. Ano meto muzikologijos didžioji užduotis buvo lietuvių muzikos propagavimas. Nors šalies muzikiniame peizaže jau rado vietą įvairių kraštų muzika, klesti bendramuzikinės idėjos, o tai puiku, tačiau lietuvių muzika kažkodėl pasitraukė iš tyrėjų akiračio. Bet argi lietuviškumas ir šiandien neturėtų būti ginamas, savus kūrybinius atradimus lyginant su kitų kraštų menais? Komunistų diktatūros atsikratėme, tačiau kodėl tokie bejėgiai jaučiamės prieš popso diktatūrą, kuri jau kėsinasi užgožti net menkus lietuvių tapatybės likučius? Ką reikėtų vadinti lietuviškumu? Ogi lyg ir paprastą dalyką – tai meno originalumas, kitoniškumas, kūrybiškumas, palaikant lietuvių meno tradicijas, jas plėtojant ir kuriant naujas. Tai kūryba to, ko dar nebuvo, dalykai, kurių prasmė ir forma nėra banalios klišės, kažko nusižiūrėto mėgdžiojimas. Taigi lietuviškumas reiškia kūrybišką naujumą, sakykime, modernumą, atradimus, kartu išlaikant sąsajas su lietuvių meno tradicijomis, jas gerbiant. [...] [p. 71].