Atmintis kaip atstumas
LTĮ trauminę atmintį dažniausiai siūloma pažvelgti per psichologinę-psichoterapinę prizmę, tačiau teatrologė Rimgailė RENEVYTĖ šiai temai priskiria teatrinį naratyvą. Kalbėdama apie atstumą kaip būdą patirti atmintį, o apie teatrą – kaip galimybę šį atstumą nuolat keisti, autorė renkasi potrauminio streso gydymo praktiką ir aptaria du skirtingo pobūdžio spektaklius – „Soliaris 4“ (rež. Grzegorzas Jarzyna) ir „Cinkas (Zn)“ (rež. Eimuntas Nekrošius). Šie spektakliai lyg dvi skirtingos atminties išgyvenimo strategijos sukuria ir skirtingą santykį su žiūrovu. Tačiau abiem minimais atvejais atmintis įgyja tam tikrą atstumą, t. y. išgyvenimai paverčiami prisiminimais, ir trauminė patirtis paverčiama atmintimi.
ENIt is usually recommended to view a traumatic memory through a psychological-psychotherapeutic prism, but the theatre researcher Rimgailė RENEVYTĖ suggests a theatrical narrative for this topic. Speaking about distance as a way to experience memory, and about theatre as a way to vary the distance, the author chooses the practice of treating post-traumatic stress, and discusses two different productions, "Solarium 4" (directed by Grzegorz Jarzyna) and "Zinc (Zn)" (Eimuntas Nekrošius). Like two different strategies for reliving a memory, these productions create a different relationship with the viewer. In both cases, however, the memory acquires a certain distance, i.e. experiences are turned into recollections, and trauma is turned into memory.
