"O, kad taip seniau būtume daugiau laisvės turėję!..": iš Nacionalinės filharmonijos priešistorės
LT1928 metais, laikantis europinių tradicijų, Lietuvoje į muzikinių organizacijų būrį įsiliejo harmonijos mylėtojų, Filharmonijos, draugija. Jos tikslas buvo rengti instrumentinius koncertus, ypač sunkiau organizuojamus simfoninius koncertus. To meto sąlygomis Draugija gyvavo kaip visuomeninė institucija, galėjusi darbuotis drauge su koncertų salę ir nuolatinį orkestrą turinčiu Valstybės teatru. Filharmonijos draugija veikė šešis sezonus. Rengė plataus muzikos laikotarpio programas – nuo Johanno Sebastiano Bacho iki Arthuro Honeggerio muzikos, įvairių žanrų kūrinius. Rūpinosi atlikti lietuvių autorių opusus. Plėsdama galimybes sudėtingai muzikai griežti, orkestrą suburdavo iš kelių institucijų instrumentinių kolektyvų. Vietines dirigentų pajėgas praturtindavo kviestiniais garsiais muzikais. Filharmonijos koncertuose dirigavo Albertas Coatesas, Hermannas Scherchenas, Nikolajus Malko ir kt. Lietuvių muzikos istoriografijoje Filharmonijos draugijos veikla beveik neatspindima, tad šiame straipsnyje muzikologė Rita NOMICAITĖ mėgina tą vaizdą paryškinti.
ENIn accordance with the established European tradition, in 1928, another Lithuanian musical organisation appeared, a society for lovers of harmony, the Philharmonic Society. Its main aim was to organise concerts, especially complex concerts of symphonic music. The society operated as a public institution that was able to manage concert halls and state theatres which had permanent orchestras. The Philharmonic Society lasted for six seasons. It put on programmes of music from a wide range of musical eras, from Johann Sebastian Bach to Arthur Honegger, with pieces from many genres. It was also sure to include works by Lithuanian composers. In order to perform more complex and demanding pieces, it combined several musical ensembles into one. The local pool of conductors was enriched by famous maestros from abroad. The concerts of the Philharmonic Society were graced by the presence of Albert Coates, Hermann Scherchen, Nikolai Malko, and others. It is impossible to show properly the importance of the work of the Philharmonic Society in the history of Lithuanian music, but the musicologist Rita NOMICAITĖ tries to bring out at least the main points.
